„Stebuklų laukas“ – filmas apie šalia gyvenančius, bet nepastebimus žmones

„Klaidinga būtų sąvartyno žmones tapatinti su benamiais. Tai išskirtinė ir išties unikali visuomenės grupė, gyvenanti bendruomenėje, įsikūrusioje greta gausaus išteklių lobyno. Materialinių dalykų jie nestokoja, užsidirbti gali visai neblogai, o darbo grafikas – visiškai laisvas.

Būtent tokios gyvenimo sąlygos leido suformuoti savitą, išskirtinį gyvenimo būdą,“ – pasakoja antropologė, socialinių mokslų daktarė Donata Petružytė.

Galima sakyti, kad D. Petružytės mokslinis projektas ir buvo priežastis atsirasti dokumentinei poemai „Stebuklų laukas“. Ji pakvietė režisierių Mindaugą Survilą pafilmuoti žmones, daugiau nei 20 metų gyvenančius Budos miške, netoli Kariotiškių sąvartyno. „Nieko nežinojau apie sąvartyną ir juo labiau ten gyvenančius žmones. Man buvo smalsu. Nuvykus ten pirmą kartą supratau, kad vien moksliniais tyrimais neapsiribosime, būtinai reikia sukurti filmą apie šią unikalią, tačiau nykstančią bendruomenę,“ – teigė režisierius.

Medžiaga filmui buvo rinkta 4 metus, nufilmuota daugiau nei 140 valandų, kurias galiausiai reikėjo sutraukti į valandos trukmės filmą. Kaip dabar prisimena M. Survila, pirmą kartą atvykus į sąvartyną buvo nejauku. Vos po 5 min. prie jų priėjo agresyvus jaunuolis ir aprėkė taip, kaip dar niekas nebuvo rėkęs. „Suprantu, kodėl, – dabar pasakoja režisierius. Į tuos, kurie fotografuoja ar slapta įrašinėja pokalbius ir vėliau gerokai sutirštinę spalvas pateikia spaudoje, čia žiūrima nelabai palankiai. Niekada nebuvau tokioje situacijoje, nežinojau, ko galima tikėtis.“

Tačiau praėjus vos porai mėnesių Ryčka, juos aprėkęs jaunuolis, tapo draugu. Draugais tapo ir kiti filmo herojai. Iš pradžių nedrąsiai priėmę prašalaičius pasišildyti prie ugnies, vėliau priėmę juos ir į savo širdis. Atvėrę duris į savo gyvenimus, kasdieninę buitį, džiaugsmus ir rūpesčius.

Pasak sociologės, sąvartyno žmonių istorijos skirtingos. Vieni jų čia ir užaugo, kiti atėjo iš vaikų namų, kalėjimo ar papuolė čia netekę darbo, namų. Dar kiti turi savo namus, bet dėl savo antrosios pusės lieka gyventi sąvartyne. „Tačiau bene didžiausią įspūdį man paliko jų orumas, savo vertės suvokimas. Jie nėra išmaldos ar labdaros prašytojai. Jie užsidirba patys juodu sunkiu darbu, dėl to save ir gerbia,“ – teigia D. Petružytė.

„Stebuklų laukas“ – tai jaudinantis ir įspūdingas darbas. Tai tarsi tiltas, nutiestas iš vieno žmogaus širdies į kitą. Tai sugebėjimas pamatyti žmogaus veidą, besislepiantį už šiukšlių ar sąvartyno dvoko. Pamatyti šypseną, pamatyti unikalią asmenybę. Juk būtų buvę lengva pasiduoti pirmam įspūdžiui, sukurti tipišką scenarijų, tam būtų pakakę vos kelių vizitų į sąvartyną. Tai didžiulis filme nematomas darbas.

Įdomu tai, kad „Stebuklų laukas“ – pirmas M. Survilos filmas, pasakojantis ne apie gyvūnus, o apie žmones. Sukaupta ilgametė gamtos stebėjimo patirtis jaunam režisieriui padėjo sukurti originalų dokumentikos kūrinį. Dar 2009 m. Šiam projektui įteiktas „Auksinio piltuvo“ apdovanojimas už geriausiai išvystytą projektą Rytų Europos forume Jihlavoje (Čekija). O šiemet „Stebuklų laukas“ išdidžiai atidarė Tarptautinį Kauno kino festivalį bei uždarys Vilniaus dokumentinių filmų festivalį.