Filmai apie vaikus ir paauglius yra labai populiarūs. Neveltui Giedrės Beinoriūtės „Balkonas“, vos tik pasirodęs ekranuose, užėmė garbingą vietą pelningiausiųjų sąrašuose. Teko jam atlaikyti ir kritikos strėles. Jas norėčiau konkrečiai pakomentuoti, nes išsamią filmo recenziją jau esu pateikęs kitame leidinyje. Nekartodamas ankstesnių minčių, mėginu atsakyti kritikai.
Dėl filmo formato
Man pačiam sunku suprasti, kodėl filmo autoriai taip netoleregiškai pasielgė. Jeigu jie būtų ištempę reginį iki 70-ies minučių, gautų oficialų pilnametražio filmo statusą. Tai žymiai palengvintų platinimo problemas. Atsakymas paprastas. Giedrė Beinoriūtė yra novelių, bet ne romanų kūrėja. Galva dėl to turėtų skaudėti prodiuserei, bet ne žiūrovams.
Dėl to , jog filmas yra ne pilnavertė istorija, o neišbaigtas eskizas
Su jais negaliu sutikti. Žiūrėdamas „Balkoną“, aš perskaičiau jame aiškią, subtilią istoriją apie dviejų vaikų pažintį ir nedrąsų žingsnį į draugystę. Pagrindinių herojų Rolano ir Emilijos portretai pakankamai išsamūs, parodyta jų aplinka. Pabaiga daug kam atrodo tarsi nukirsta. Nežinau, ar tą lėmė skubėjimas, ar taip buvo sumanyta nuo pradžių. Faktas, jog man filmo finalas atsako į visus klausimus. Rolanui iškyla jausmų sąmyšio problema ir pavojus išduoti draugystę. Jis priima tokį sprendimą, kokį matome ekrane. Po to ką nors pridurti – tiesiog nelogiška. Aš pats mėgstu didesnį pilnametražį vaidybinį kiną, bet šiuo atveju papildomi epizodai išbalansuotų filmo struktūrą ir ritmą. Norint pailginti finalą, reikėtų iš naujo perrašyti scenarijų ir daryti kitą filmą.
Dėl neišnaudotų aktorių
Suprantu, jog žmonės myli Rolandą Kazlą ir Viktoriją Kuodytę. Deja, tai ne jų filmas. Istorijos centre yra vaikai, kurie vaidina gana neblogai. Suaugę aktoriai tiesiog atlieka jų atramos funkciją. Vaikų nutikimai suteikia mums pagrindinę humoro ir smagių emocijų dozę. Kamera fiksuoja jų tarpusavio santykius, bet ne santykius su suaugusiais. Kitas klausimas – gerai tai, ar blogai.
Dėl tarybinės „černuchos“
Manau, kad surūdijęs „Moskvičius“ ir geriantys provincialai anaiptol neturėjo vaizduoti mūsų vargingos praeities. Režisierė rodo tą vaikystės foną, kuris jai pačiai geriau pažįstamas. Be to, pagrindinė istorijos vinis yra bendravimas be šiuolaikinių technologijų. Gal aš klystu, bet įžiūriu dar ir trečią pasirinkto laikmečio priežastį. Tai grįžimas į XX amžiaus kiną, senus gerus laikus, kuomet masinis žiūrovas nebuvo pripratintas prie agresyvių paradokumentinių filmavimų. Šiandien tokią darbo manierą dažnai diktuoja ne koncepcija, bet kino industrijos tempai. Aš dažnai pasigendu gražiai nupiešto kadro ir dingusios kino dailininko profesijos. Negaliu pasakyti, kad G.Beinoriūtė ir operatorius A.Kemežys prilygsta A.Žebriūno vaikiškai klasikai. Tačiau sukelia bent nostalgiškų prisiminimų apie plastišką, poetišką kiną.
Galbūt šioje vietoje klystu. Man atsakyti, kaip ten buvo norėta iš tikro, gali tik filmo autoriai. Prie progos paklausiu. Faktas, jog apsirikau, man liūdija, jog tokių gurmaniško kino užuomazgų yra. Nežiūrint mano spėjimų taiklumo, pamatyti filmą drįstu rekomenduoti. Pritrenkiančios istorijos ir šedevro negarantuoju, bet seanso laikas prabėga greitai, nuotaiką pagerina. „Balkonas“ nėra filmas vien tik „mąstančiam žiūrovui“, bet pramoga visai šeimai. Lietuviškam kine – tai progresas.
Marijus Kulvietis, www.kinas.info