Jauna kino režisierė Giedrė Beinoriūtė jau yra sukūrusi šešis trumpo metražo filmus, jie sulaukė ir tarptautinio pripažinimo. Neseniai studijoje „Monoklis” ji baigė filmuoti septintąjį filmą „Balkonas” jo pagrindiniais herojais tapo vaikai.
Biografinė istorija
Praėjusį savaitgalį Rūdiškėse buvo nufilmuotos paskutinės filmo „Balkonas” scenos. Kaip ir ankstesniuose filmuose, naujajame Giedrė nepuolė spręsti globalių problemų. Pagrindiniais veikėjais ji vėl pasirinko paprastus žmones, kamuojamus kasdienių ir ne visai rūpesčių, kurių, kaip visada, ji nepateikė tirštomis dramatiškomis spalvomis. „Nesinori vien tik verkt. Ne apie tai, kaip sunku, o apie tai, kaip tą sunkumą išgyvent, yra filmas”, – sakė G.Beinoriūtė.
Režisierė liko ištikima savo kūrybos principams, tačiau šį sykį pagrindiniai veikėjai buvo vaikai. Siužeto pagrindu tapo jos geros draugės aktorės Joanos Čižauskaitės prisiminimai apie kadaise patirtus pirmosios meilės nuotykius ir išgyventas tėvų skyrybų nuoskaudas. „Mintis apie „Balkoną” gimė pasakojant istorijas iš savo vaikystės. Parašiau scenarijų dar prieš pirmąjį savo filmą „Egzistencija”. Tačiau „Balkonas” laukė savo laiko”, – pasakojo režisierė.
Pagrindiniai veikėjai – vaikai
Po mėnesį trukusio įtempto darbo kūrybinė komanda negalėjo paslėpti nuovargio ir džiaugsmo. „Yra žinoma nerašyta taisyklė, kad filmuojant vaikus, gyvūnus ir senukus, reikia dvigubai daugiau laiko, bet mes tiek daug nesugaišome”, – džiaugėsi antrasis filmo režisierius Mykolas Vildžiūnas.
Pagrindinį mergaitės Emilijos vaidmenį sukūrė Elzbieta Degutytė. Mergaitė darbo kine svarbą suvokė dar prieš perskaitydama scenarijų. Jai įdomiausios buvo naktinės filmavimo pamainos, kai per trumpas pertraukėles „truputį leido pamiegoti – po 15 minučių”. „Bet per naktinius filmavimus ir mano mama atvažiuodavo”, – džiaugsmingomis filmavimo akimirkomis dalijosi Saulė Rašimaitė, vaidinusi jaunėlę Emilijos sesę Rūtą.
Filmavimo aikštelėje šeimininkaujančius vaikus supo draugiška nuotaika, nebuvo jokio pavydo. „Visą laiką maniau, kad mane atrinks pagrindiniam vaidmeniui, -filmavimo atranką prisiminė Emilijos draugę Iną vaidinusi Dovilė Tarvydaitė. – Tačiau neužpykau, juk svarbiausia, kad filmuojuosi”.
Berniuko Rolano vaidmeniui buvo atrinktas sportininku svajojantis tapti Karolis Savickis. Jis negalėjo pasakyti, kas labiausiai patiko filmuojantis, bet jau dabar tvirtai įsitikinęs, kad norėtų „dar filmuotis, ypač reklamoje”, nes joje dar nesifilmavo. „Be to, per „teliką” parodytų”, – reklamos pranašumus svarstė Karolis.
„Labai nepatiko šortukai ir palaidinė, su kuria turėjau miegoti, ir dar treningiukai”, – prisiminė Karolis ir dievagojosi, kad „jokiu būdu” su tokiais rūbais dabar neišeitų į gatvę. „Man patiko drabužiai, labai įdomūs ir gražūs”, – porino Saulė, bet į gatvę su tokiais neišeitų ir ji. Tačiau paaiškinus, kad būtent tokiais rūbais ir rengdavosi vaikystėje jų tėveliai, Karolis lakoniškai atrėžė: „Košmaras”.
9-ojo dešimtmečio nostalgija
Šiuolaikiniams vaikams 9-asis dešimtmetis išties gali pasirodyti kaip nuobodus „košmaras”, tačiau suaugusiesiems filmas „Balkonas” išties sukels nemažai sentimentų. Tai ir giros cisternos su nusidriekusia eilute pirkėjų, trokštančių atsigaivinti už 3 ar 5 kapeikas. Tai ir keturių-penkių aukštų gyvenamieji namai, visi vienodi, tačiau visi mieli. Tai ir vienas prie kito prilipę balkonai, per kuriuos persisvėrus galima ne tik pašnipinėti kaimyną, bet ir užmegzti meilės romaną – o taip ir atsitiko pagrindiniams filmo veikėjams.
„Man 9-ąjame dešimtmetyje buvo tik dveji, – guodėsi filmo kostiumų dailininkė Jurgita Petrulytė. -Tačiau buvo gera proga prisiminti, išsiversti nuotraukas ir peržiūrėti, kaip aš atrodžiau, kaip tėveliai ir visi žmonės atrodė. Viskas iš tikrųjų buvo labai marga ir labai spalvinga, nors visada atrodė, kad buvo blanku”.
„Tai detalės, sentimentai, kurie padeda atskleisti veikėjų santykius, – savo mintimis dalijosi filmo prodiuserė Jurga Gluskinienė. – Nėra taip, kad tik grįžtame į tuos laikus. Socialiniai veiksniai išlikę ir dabar, tiktai šiai medžiagai lengviau atsiskleisti tame laikotarpyje. Juk visi skirtingi, ir nežinai, kas gali užkabinti žiūrovą, koks laikotarpis, kokia tema… Yra dalis, kurie šaudymus gaudymus, keiksmažodžius mėgsta, yra dalis, kuriems visai to nereikia, kurie nori gražios, jautrios istorijos”.
Iš tiesų filmas vyresniems žiūrovams, kaip ir kūrybinei komandai, sukels daugybę nostalgiškų prisiminimų – ne tik apie tuometę buitį, bet ir apie tuomečius jausmus. Panašius į tuos, kuriuos išgyveno pagrindiniai veikėjai – 10-ies metų Emilija ir Rolanas. Primins tuos laikus, kai nebuvo mobiliųjų telefonų ar elektroninio pašto. Kai bendrauti kartais tekdavo per balkoną, per elektros rozetę ar spausdinimo mašinėle surenkant intymų tekstą, kad neatpažintų iš rašysenos, ir paslapčia įbrukant laiškelį į mylimojo knygą ar kuprinę. „Tie laikai jau praėjo, į juos neįmanoma grįžti, – po filmavimo samprotavo operatorius Audrius Kemežys. -Tačiau meilė buvo ir 9-ajame dešimtmetyje, yra ir dabar”.
Kaskadiniai triukai, šaltis ir šiluma
Filmo kūrėjams, o ypač vaikams, teko patirti ne tik džiaugsmingų, bet ir pavojingų situacijų. Karoliui reikėjo per balkono atbrailą perlipti į greta esantį kaimynės balkoną. 0 „atsirevanšuojančiai” Elzbietai pagal scenarijų teko iš balkono net iškristi. Filmavimas vyko antrame aukšte, todėl užtikrinant vaikų saugumą, buvo sumontuota speciali pakyla, dengta čiužiniais, taigi kristi teko vos 1,20 m. Tačiau Elzbietai ir toks aukštis sukėlė rūpesčių: „Man paskui visą dieną skaudėjo nugarą. Gal kietas čiužinys buvo… Bet kai reikėjo daug kartų kristi ir kai kaskadininkas patraukdavo už kojos ir dar pastumdavo, buvo sunku…” Tačiau Karoliui kritimo iš balkono scena pasirodė labai juokinga: „Aš irgi labai norėjau iškrist, bet scenarijuje to nebuvo…”
Kitas vaikų, o ir suaugusiųjų, priešas buvo šaltis. Nors filmo veiksmas vyksta šiltą rugpjūtį, filmavimai prasidėjo tik rugsėjį. „Sunkiausia buvo vaidinti, kad karšta, nors buvo šalta, o kai buvo karšta, reikėjo vaidinti, kad šalta”, – aiškino Karolis. O jaunėlė Saulė pasiguodė: „Buvo tik viena scena lauke, kai man buvo nešalta”.
Tačiau šaltį kompensavo geranoriškos suaugusiųjų komandos šiluma, ypač vyresniųjų vaikų kolegų aktorių Rolando Kazio ir Viktorijos Kuodytės, sukūrusių Emilijos tėvų vaidmenis, dėmesys. Jiedu ne tik dalijo vaikams pastabas, žaidė per pertraukėles, bet ir elgėsi su jais kaip su savo vaikais. „Smagiausia buvo, kai Rolandas, vaidinantis mūsų tėtį, mus juokino”, – valiūkiškai po filmavimų džiaugėsi Saulutė.
Teneįsižeidžia neįvardyti likę kūrybinės komandos nariai ir pagalbininkai. Juk daug kam tenka likti už kadro, tai drąsiai pripažino ir prodiuserė Jurga: „Aš už kadro, ir man tas patinka, nes reikiamu momentu tas asmuo už kadro irgi labai reikalingas”. Lai nesupyksta nepaminėti kiti filme vaidinę vaikai ir aktoriai, Rūdiškių ir Senųjų Trakų gyventojai, mielai sutikę filmuotis masinėse scenose. Nes filmavimas – dar nebaigtas filmas. O „Balkono” premjeros kino ekranuose ir jiems, ir žiūrovams reikės palaukti. Jei viskas gerai klosis, iki kitų metų pavasario.
Irmantas BAČELIS, , „Respublika“