Kino režisierė Giedrė Beinoriūtė pasakoja apie darbą „Vaikų linijoje“, patirtį filmuojant „Vulkanovka. Po didžiojo kino“, kiną Lietuvoje ir ateities planus.
Miražas stepėje
Taip susiklosto, kad filmas „Vulkanovka. Po didžiojo kino”, kuriamo Giedrė Beinoriūtė eina prieš pusmetį pramintais Šarūno Barto filmavimo grupės takais Dievo užmirštame užkampyje Kryme stepėse, pasiekė mus anksčiau už „Septynis nematomus žmones”. Barto filmas negalėjo būti rodomas „Kino pavasaryje”, nes jo oficiali premjera buvo numatyta Kanams. Taigi pasekmė aplenkė priežastį ir postscriptum tapo preliudija. Todėl žiūrint „Vuikanovka” apima keistas kino materijos dvilypumo – ir jos tvarumo, ir iliuziškumo -jausmas.
Alisa stebuklų šalyje
Kartą gyveno Alisa. Ne, ne ta įnoringa mergaitė iš nepamirštamos Lewiso Carrollo knygos, o reali Alisa, jauna Krymo totorė, kuri – Giedrės Beinoriūtės naujo dokumentinio filmo „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ dėka – greičiausiai irgi taps nepamirštama.
Nuo jos švelnių, keistu tyrumu (nustembi: negi dar yra tokių merginų?) imponuojančių portretų, nuo jos susidrovėjimą, net sutrikimą išduodančios kalbos už kadro filmas ir prasideda.
Toliau skaityti „Alisa stebuklų šalyje”
„Trispalvio kino” dienose kvėpuoja visos kūrėjų kartos
Švelnioji dokumentika
Nors beviltiškas pagyvenusio žmogaus žvilgsnis iš „Trispalvio kino” dienų reklamos (dailininkas J.Jacovskis) tarsi nežada nieko gera, naujosios Lietuvos filmų festivalis prasidėjo kaip tik linksmais žaidimais prie „Lietuvos”. Natūralu, kad daugumą traukia patys naujausi, jau 2004 metais užbaigti filmai. Tarp jų – dvi dokumentinės novelės, kurias apibūdinant norisi vartoti būtent pastarąjį, lyg ir labiau vaidybiniam kinui pritinkantį terminą. Toliau skaityti „„Trispalvio kino” dienose kvėpuoja visos kūrėjų kartos”
Egzistencija abipus kameros
Giedrės Beinoriūtės filmas „Egzistencija” nėra skausminga egzistencinė drama, kaip galėtų pagalvoti Camus ir Sartre’o sekėjai. Ir ne kasdienybės nuobodulio kronika. Filmo pavadinimas skamba šiek tiek ironiškai, o kartu – visiškai rimtai, nes kusturiciškai šmaikščios istorijos egzistuoja ne tik už, bet ir šiapus kameros. Tai egzistencija „pasidarytame” pasaulyje, simuliakrinėje erdvėje – ne „tapimas savimi”, o kaukių matavimasis. Toliau skaityti „Egzistencija abipus kameros”
Troleibusų karta
Jaunųjų kino kūrėjų vakaras „Skalvijos” kino centre priminė apsiaustį – žiūrovai tol plūdo į kino salę, kol užpildė ją beveik iki lubų. Draugai, giminės, menininkai ir pramogininkai atėjo pasižiūrėti j save – nes jaunųjų manifeste nedviprasmiškai deklaruojama meilė žiūrovui ir siekis „kalbėti apie dabarties problemas, naudojant šiuolaikines išraiškos priemones”. Prieš filmų peržiūrą jaunieji pasirodė ant scenos, tačiau jokių konceptualių manifestacijų nesurengė – tiesiog prisistatė ir pasiūlė padiskutuoti apie filmus vėliau, prie vyno taurės. Toliau skaityti „Troleibusų karta”
Bėgantieji per perėjas
„Troleibusų miesto” apibūdinimas Giedrės Beinoriūtės filme adresuojamas mūsų puikiajai sostinei. Kadaise, prieš kokius trisdešimt ar dvidešimt metų. kai po ją visomis kryptimis zujo melodingai „dainuojančios” naujutėlaitės ar apynaujės „Škodos”, kai troleibuso bilietas kainavo simboliškas 4 tarybinio rublio kapeikas, o asmeninis automobilis buvo prabangos ar deficito ženklas, tokia su visuomeniniu transportu susijusi asociacija daugeliui vilniečių būtų buvusi visiškai suprantama. Nesunku net įsivaizduoti ir taip pavadinto anuometinio kino etiudo Toliau skaityti „Bėgantieji per perėjas”
Apie kurmius, kontrolierius ir žmones
Prisipažinsiu, gerokai įgriso kalbos apie lietuvių kino mirtį. Žinoma, jis jau seniai turi tenkintis bado dieta, o tai visada atsiliepia ir filmų kiekybei, ir kokybei, ir jų platinimui. Ne vienas įdomus projektas taip ir liko neįgyvendintas, nes Lietuva paprasčiausiai nebegali sau leisti brangių (istorinių, kostiuminių ir pan.) filmų ir neaišku, ar kada nors galės. Tačiau jaunųjų kino adeptų nesumažėjo. Per savaitę įvykusios dvi debiutan-čių – Dalios Survilaitės ir Giedrės Beinoriūtės – filmų premjeros nuteikia optimistiškai. Toliau skaityti „Apie kurmius, kontrolierius ir žmones”
Jaunų kino režisierių debiutai kėlė publikos džiaugsmą
„Lietuvos” kino teatras surengė dviejų lietuviškų filmų premjeras. Abu trumpametražiai, abu dokumentiniai, abiejų autorės -jaunos režisierės.
Ir abu šventinius vakarus Salė 88 buvo ne tik sausakimša. Ji galėjo dvigubėti, kad į ją sutilptų visi, kam rūpėjo pamatyti abi ekrano naujienas, pažinti žmones, pasiryžusius kurti lietuvišką kiną.
Toliau skaityti „Jaunų kino režisierių debiutai kėlė publikos džiaugsmą”
Ilga kelionė ūkų lankomis į saldaininio barnholmo kino vakarones (ištrauka)
„Kas iš tų paaugesnių piliečių, kurie stebi (ar bent norėtų stebėti) lietuvių kiną, žino Giedrės Beinoriūtės pavardę? Ogi yra tokia lietuvių režisierė, tiesa, dar be diplomo ir, anot mūsų „lenkų lietuvaitės“, dėvėjusios Bornholme Soho kvartalo marškinėlius, labai panaši į… trylikametę.
Toliau skaityti „Ilga kelionė ūkų lankomis į saldaininio barnholmo kino vakarones (ištrauka)”