Giedrės Beinoriūtės filmas „Egzistencija” nėra skausminga egzistencinė drama, kaip galėtų pagalvoti Camus ir Sartre’o sekėjai. Ir ne kasdienybės nuobodulio kronika. Filmo pavadinimas skamba šiek tiek ironiškai, o kartu – visiškai rimtai, nes kusturiciškai šmaikščios istorijos egzistuoja ne tik už, bet ir šiapus kameros. Tai egzistencija „pasidarytame” pasaulyje, simuliakrinėje erdvėje – ne „tapimas savimi”, o kaukių matavimasis. Čia vykstančios istorijos – sąlygiškos ir, regis, režisuojamos pačių personažų, todėl „meninė tiesa” ir psichologinė motyvacija pasiduoda į(si)vaizdinimo malonumui.
Būtent todėl čia nėra „pagrindinio veikėjo” – senutės (Birutė Didžgalvytė ir Elena Gaigalaitė), mergina (Vilma Raubaitė) ir fotografas (Eimutis Kvosčiauskas) yra vienodai svarbūs. Gal senutės klek svarbesnės, tačiau polilogas niekada nevirsta monologu. Pagaliau veikėjai – tik natos nebaigtoje partitūroje, kurias atgaivina instrumento (t.y. kameros) prisilietimas. Kamera yra Beinoriūtės „Egzistencijos” alfa ir omega. Filmas prasideda „mėgėjiškos” kronikos kadrais ir baigiasi tos pačios stilistikos pagreitintu „gyvenimo filmu”. Režisierė iš karto apsibrėžia sąlygišką veiksmo erdvę – ne konkrečią vietą, o nufilmuotą, antrinę realybę, iš tiesų naudojančią „tikrąjį” gyvenimą.
Todėl režisierė, išmoningai talkinant filmo dailininkėms, nevengia utriruoti personažų aprangos ir elgsenos, ironiškai piešdama kičinę jų gyvenimo scenografiją. „Firminiai” dėvėti drabužiai su „adidas” prekiniu ženklu (tik lapeliai keistai primena kanapes), laidojimo namai „Palūžusi tuja”, dėvėtų drabužių parduotuvė „Gerovė”. Ir atitinkamas garsinis fonas: šarvojimo salėje giedama „Ilgiausių metų” ritualinių paslaugų firmos savininkui, o prieštvaninis radijo imtuvas nepaliauja žadėti „amžiną meilę” saldžiais „Bavarijos” berniukų balsais…
Filme daug kas dirbtinai sukonstruota: pradedant Sąjūdžio laikų velomobiliu ir baigiant kiaulės gaudymo scena kapinėse. Tačiau šis dirbtinumas pasirinktas sąmoningai, kaip ir senučių „kriminalinė” veikla. Viskas kamerai ir dėl kameros, siekiant kuo įdomiau surežisuoti ir „įamžinti” savo gyvenimą. Giedrė Beinoriūtė nuolat supriešina išdailintus, reprezentacijai paruoštus, ritualizuotus vaizdus ir šiurkščiai komišką kasdienybę. Akivaizdu, kad filmo herojai tikrąja laiko būtent reprezentacinę erdvę, nuolat pozuodami esamai ar tik numanomai kamerai. Fotografavimo leitmotyvą filmo viduryje sustiprina senučių namuose žiūrimas dokumentinis filmas, kuriame matome Šv. Kazimiero palaikų pergabenimo į Katedrą procesiją. Ar ne šis filmas ir įkvepia jas „pagrabo” inscenizacijai?
„Egzistencijos” herojės – dvi senutės – jau savaime yra marginalūs personažai. Beinoriūtė siekia ne atskleisti vidines moters galias, bet dekonstruoti patį filmavimo ar fotografavimo veiksmą – kaip pasisavinimo ir galios aktą. Tai išryškina paraleliai rodomos senučių ir jaunos merginos istorijos. Mergina būtent ir yra pasyvus grožio objektas, kurio atvaizdą (o galiausiai ir kūnąl užvaldo fotografas.
Senutės yra aktyvūs veikiantys subjektai – jos pačios režisuoja savo gyvenimo filmą. Velomobiliu atsiveža iš kapinių pavogtus vainikus, parsitempia iš laidojimo biuro „nušvilptą” karstą. Pagaliau pasiūlo savo tobulai surežisuotą „gyvąjį paveikslą” (inscenizuojamos laidotuvės) nufotografuoti geidulių apimtam fotografui.
Nenuostabu, kad pasyviam, mirusiam kūnui parodžius gyvybės ženklus šoko išliktas fotografas iškrenta pro langą. Beinoriūtė geidžiančiam objektyvui pakišo veidrodėlį – ir „pabaisa” žuvo nuo savo žvilgsnio. Čia galima prisiminti mitologines medūzas, kurios žudo žvilgsniu.
Tačiau gyvenimas ir filmai tuo nesibaigia – geismas fotografuotis ir fotografuoti toks pat amžinas, kaip ir kiti žmogaus kūne įkalinti geiduliai. Tačiau su Beinoriūtės „Egzistencija” moteriškas pasyvumas įgauna priešinga – interaktyvią -prasmę. Todėl filmo pabaigoje kaip nusikaltėlės policijos nuovadoje fotografuojamos senulės atrodo visai pamalonintos tokio „įamžinimo”. Tarsi pozuotų žurnalo viršeliui.
Laima Kreivytė, 2004m., „Kinas“ nr.2