Šįvakar M. Survila su prodiuserių komanda filmą pristatys Taline, o šeštadienį – Helsinkyje, didžiausio Šiaurės šalių dokumentikos renginio Doc Point programoje.

Studijoje „Monoklis“ sukurta dokumentinė poema pasakoja apie žmones, daugiau negu 20 metų gyvenančius Budos miške, netoli buvusio Kariotiškių sąvartyno.  Lietuvoje filmas atidarė Tarptautinį Kauno kino festivalį ir buvo rodomas Lietuvos kino teatruose.

„Šis fantastiškas filmas suteikia žodį žmonėms, gyvenantiems šalia sąvartyno, žodį, kuriam netrūksta ironiškų ir juodojo humoro intonacijų,“ – rašoma Doc Point festivalio kataloge.

2001 m. įkurtas Doc Point yra didžiausias dokumentinių filmų festivalis Šiaurės šalyse. Ir vienintelis Suomijoje, skirtas tik dokumentiniam kinui. Kiekvienais metais festivalyje pristatomi naujausi tiek suomiški, tiek ir užsienio filmai, kino klasika bei speciali dokumentinių filmų vaikams programa. Pernai šiame festivalyje įvyko kito lietuviško filmo „Barzakh“ (rež. M. Kvedaravičius) premjera. Jau antrus metus Doc Point, praplėtęs savo geografiją, vyksta ir Taline.

Taline „Stebuklų laukas“ rodomas šiandien, sausio 27 d. 18 val. nekomerciniame kino teatre Soprus, Helsinkyje – šeštadienį, sausio 28 d. 13 val. kino teatre Maxim 2. Abiejuose seansuose filmą pristatys ir į žiūrovų klausimus atsakys pats režisierius.

MONOKLIS / 2012 01 17

Festivalį organizuoja ir koordinuoja Lenkijos Respublikos ambasada ​​Naujajame Delyje, Europos Sąjungos valstybių narių ambasados ​​ir Europos Sąjungos delegacija Indijoje.

Studijoje „Monoklis“ sukurtas filmas nukelia į tarybinius aštuoniasdešimtuosius. Pasakojimo centre – vienuolikametės Emilijos ir jos bendraamžio Rolano draugystės istorija. Rolanui atsikrausčius į butą greta Emilijos, tarp vaikų mezgasi ryšys. Tačiau iš drovumo ar baimės atsiverti jie bendrauja tik per sieną, sėdėdami kiekvienas savo balkone arba per rozetę, jungiančią jų butus.

Filmas „Balkonas“ Lietuvos kino ir televizijos kino apdovanojimuose “Sidabrinė gervė 2009“ pripažintas „Geriausiu trumpametražiu filmu“. Lietuvos kino platintojų apdovanojimuose „Balkonas“ pelnė „Metų lietuviško filmo“ titulą. “Pravda 2008” apdovanojimuose geriausia naujoke kine pripažinta “Balkono” jaunoji aktorė Elzbieta Degutytė, o Tarptautiniame Kairo filmų vaikams festivalyje „Balkonui“ atiteko Sidabrinis Kairo prizas.

„Balkonas“ Indijoje bus rodomas trijuose miestuose: gruodžio 12 d. 10 val. Guwahati, sausio 5 d. 14 val. Kalkutoje ir sausio 20 d. 11 val. Čenai.

MONOKLIS inf. / 2011 12 09

Tai dokumentinė poema apie žmones, kurie kelias dešimtis metų gyveno miške, netoli buvusio Kariotiškių sąvartyno. Filme atskleidžiamas savotiškos bendruomenės gyvenimas, jos kasdienybė, parodomas žmonių, atsisakiusius visko, pasiryžimas gyventi.

Jaunam režisieriui Mindaugui Survilai benamiai tapo svarbia jo gyvenimo dalimi. Ketverius metus jis bendravo su žmonėmis, gyvenančiais šalia sąvartyno. Buvo su jais jų kasdienybėje, filmuodamas atsargiai, stengdamasis niekaip nesutrikdyti šių žmonių gyvenimų. Taip atradęs savą ryšį, pasitikėjimo ir artumo santykį su jais,  M. Survila sukūrė filmą „Stebuklų laukas“. Šis unikalaus filmo tema apie paribio gyventojus provokuoja socialinius, filosofinius klausimus.

Gruodžio 13 d., po filmo „Stebuklų laukas“ seanso (19.20) „Skalvijos“ kino centre rengiama paskaita. Joje socialinių mokslų daktarė Donata Petružytė (kurios darbo tema „Atliekų rinkėjų darbas ir gyvensena: Kariotiškių sąvartyno atvejis“) pakalbės apie atliekų rinkėjus nuo Antikos laikų; kas buvo svarbiausia XVII a. Japonijoje gyvenantiems rinkėjams; kaip JAV valdžia XIXa. pratino gyventojus šiukšlių nepilti per tvorą, referuos, kokias teises išsireikalavo rinkėjų profsąjungos Paryžiuje ir nusakys – kokia situacija Lietuvoje? D. Petružytė pasakos apie Kariotiškių sąvartyne gyvenusius žmones ne kaip lokalų reiškinį, bet kaip kiekvienoje civilizacijoje egzistuojanti fenomeną. Kariotiškių sąvartyno žmones, jų darbą, gyvenseną ji susies su platesniu kontekstu.

„Skalvijos“ kino centro ir studijos „Monoklis“ informacija
Foto: Ramūno Danisevičiaus

Studijoje „Monoklis“ sukurta dokumentinė poema pasakoja apie žmones, daugiau negu 20 metų gyvenančius Budos miške, netoli buvusio Kariotiškių sąvartyno.  Lietuvoje filmas atidarė Tarptautinį Kauno kino festivalį ir nuo spalio 14 d. rodomas Lietuvos kino teatruose.

Filmą palankiai vertina tiek kino žiūrovai, tiek kritikai. Anot kino kritikės Sonatos Žalneravičiūtės, „tai – vienas nuoširdžiausių pastarųjų metų lietuvių dokumentikos darbų, išsiskiriantis vidine švara, korektiškumu ir režisieriaus pagarba filmo herojams, gebėjimu matyti, o ne provokuoti situaciją vardan dramaturgijos.“

Šiuo metu „Stebuklų lauką“ dar galima pažiūrėti Panevėžio kino teatre „Garsas“, Vilniuje kino teatre „Pasaka“, o nuo gruodžio 9 d. – ir „Skalvijos“ kino centre.

MONOKLIS inf. / 2012 12 06

O gal stebuklas yra tik romantiškas noras pakylėti virš kasdienybės ir nevilties tuos, kurie viską prarado, išskyrus patį gyvenimą – lopytą sulopytą, kreivą ir šleivą, degtine aplaistytą, bet vis dėlto – nepaneigiamą, vykstantį, nepaisant išorinių nuomonių ar vertinimų. „Mes gyvenam kol kas ir gyvensim!“ – rėžia vienas „Stebuklų lauko“, tai yra – sąvartyno žmonių. Aplinkui – šiukšlės, purvas, degantys laužai ir muzika – mažytėlaitis radijo imtuvas plyšauja „topines“ saldžiabalsių mergaičių dainas. Tokios dainos dažniausiai užpildo vietas, kur padorus pilietis neužsuka – prišnerkštas užkandines šalia traukinių ar autobusų stočių, parduotuvėles su kelių rūšių prekėmis kaimo gūdumoj, pigias kirpyklas, seniai nemačiusias klientų. Tokios dainos skamba ir šiukšlyne, į kurį savo noru vargiai keliautum. Juk aišku, – ten atmatos, smarvė ir visa, kas lieka nesuvartota ar tiesiog tai, ko norima atsikratyti. Teritorija, liudijanti apie pasaulio išvirkščiąją pusę, todėl atskirta nuo gerove bei klestėjimu besirūpinančios visuomenės. Tačiau lietuvių dokumentininkai, ypač poetinės tradicijos puoselėtojai, dažnai stengiasi užfiksuoti tai, kas slypi už fasadinės, visiems matomos pusės, labiau pasikliaudami savo menine intuicija nei socialinėmis „dienos aktualijomis“. Aktualijas gena laikas, užsakovai ir ištroškusi naujų įspūdžių minia. Suvokti, kuo žmogus gyvena ir ką jis jaučia, šiuo atveju nėra kada. Dokumentinio kino kūrėjai vis dar gali sau leisti prabangą neskubėti. Jie dar gali palaipsniui išgryninti esmę, apvalyti ją nuo falšo ir butaforinių įvaizdžių. Išgirsti kito mintis, įsigilinti į kito džiaugsmus ir rūpesčius. Galbūt svetimo ar pašalinio, tačiau per ilgą filmavimo laiką tampančio savu. Galbūt tai ir yra stiprioji režisieriaus Mindaugo Survilos filmo „Stebuklų laukas“ pusė. Ne kažkokios dirbtinai sukurtos ir užaštrintos problemos, o subjektyvus, asmeniškas išgyvenimas, įprasmintas bendro buvimo.

Režisierius atsisako visagalio, tuo pat metu, saugiai atsiribojusio stebėtojo pozicijos. Jis dalyvauja atsiskyrusiųjų ritualuose – pakviečia draugą pagroti sąvartyne armonika, per Kūčių vakarienę paskolina mobilų telefoną motinai, nusprendusiai paskambinti savo sūnui. „Gal atvažiuosi kada aplankyt?“ – moteris net ne klausia – greičiau šaukiasi pagalbos, atleidimo, nors tarpusavio saitai jau seniai sutrūkinėję ir kažin ar sūnui labai rūpi „puolusi“ , šiukšlyno prieigose besiglaudžianti motina. Ji turi namelį ir šuo snaudžia kieme, bet vis tiek – yra už ribos, kuri, „normalų“ gyvenimo būdą propaguojantiems žmonėms dažnai atrodo negatyvi arba vienareikšmiškai bloga. Mindaugui Survilai, pasaulis už šios ribos skleidžiasi kitaip nei esame įpratę matyti. Realybė, nors ir pažymėta skurdo, irimo ženklų, estetizuojama – filmas pradedamas ir baigiamas gamtos epizodais. Baltas purus sniegas, aplinkui tvyranti migla užkloja nešvarumus, o žmonių veidai, prie kurių kamera kartas nuo karto prisiartina, vos apšviečiami nedrąsiai krentančios šviesos. Apie sąvartyno žmonių praeitį, priežastis, atvedusias juos link šiukšlių kalnų, galime tik spėti. Jie ne šventi, tačiau ir nebando apsimesti kitokiais. Budos miške, netoli Kariotiškių sąvartyno, socialinių kaukių dėvėti nereikia. Nereikia taikytis prie kažkieno kito diktuojamų normų, stengtis pateisinti sunkiai pateisinamus lūkesčius, paisyti iš išorės primestų įsipareigojimų. Laisvė, prilygstanti anarchijai? Ne. Pagal filmo ištarmę ne visai taip. Su socialiniu statusu ar be jo, gyventi vis tiek  tenka, kaip ir ilgą šaltą žiemą ištverti, ir prasimaitinti, ir apsirengti – kažin ar žmogiški rūpesčiai šioje žemėje taip labai skiriasi. Filmo pradžioje, kuomet dar nežinai, ko tikėtis, pasigirsta prašymas: „Mindaugai, norėčiau paprašyt vieno dalyko, jei kas man atsitiks, kad tu žinotum, kad ne su visam būčiau palaidotas“…

Svarbu, kad būtų kas prisimena. Kad ne su visam, ne taip beviltiškai pranykt, nepalikus nieko, netgi šykštaus užrašo ant kapo akmens. Gyvenimo instinktas stipresnis už mirties baimę. Jos nuojauta tik tvyro ore, nors iki to laiko, kol titruose pasirodo apibrėžti išėjusių žmonių vardai, viskas vyksta kasdienišku ritmu. Ruošiamos malkos žiemai, kerpami plaukai, lošiama kortomis, žaisliukais dabinama eglutė, kuri kasmet vis labiau išsistiebia aukštyn… Kadro kampe, dažniausiai jaukiai tupi katinas arba šeimininkų šėliones stebi galvą kraipantis šuo, – gyvūnėliai tokie pat neatskiriami genties palydovai, kaip ir priešistoriniais laikais. Moteris dabinasi sąvartyne rasta vakarine suknele, o vyras tuo tarpu „doroja“ metalinį variklį, už kurį gaus keliasdešimt litų ir galės nusipirkti „ėdalo“. Kiekvienas neformalioje bendruomenėje randa sau vietą, žino, kuo užsiimti ir nebumba dėl nesusiklosčiusio likimo. Vietoje to, kad kaltintų valdžią, tautą, šalį, sistemą ar aukštesnes jėgas, kaip įprasta, na, sakykim, aukštesniuose sluoksniuose, jie džiaugiasi tuo, ką turi, stengiasi išlaikyti žmogišką orumą. Idealizuotas sąvartyno bendrabuvių paveikslas? Rekviem tiems, kurie išėjo į „stebuklų lauką“, žinodami, kad kelio atgal nebėra? Ar tiesiog bandymas išlikti, tikint, kad stebuklų dar būna…

Mindaugo Survilos filmą “Stebuklų laukas” spalio mėnesį galite pamatyti kino teatruose “Pasaka” (Vilnius), ”Garsas” (Panevėžys), “Spindulys” (Marijampolė).

Auksė Kancerevičiūtė, www.lfc.lt / 2011-10-22