Kino režisierė Giedrė Beinoriūtė pasakoja apie darbą „Vaikų linijoje“, patirtį filmuojant „Vulkanovka. Po didžiojo kino“, kiną Lietuvoje ir ateities planus.
Tavo biografijoje perskaičiau, jog dirbi „Vaikų linijoje“. Vadinasi, nesi tik profesionali kino režisierė?
Galima sakyti. „Vaikų linijoje“ už atlygį darbuojuosi dar tik pusę metų, anksčiau kelerius metus buvau savanore. Dirbu ten „iš idėjos“, ne dėl pinigų.
Kokios įtakos šis darbas turi tavo filmams? Ar jis teikia idėjų kinui?
Tiesiogiai, matyt, nedaro įtakos. Kol kas nebuvo nė vieno filmo, kurio idėja ar tema sietųsi su „Vaikų linija“. Galbūt psichologinis pobūdis ir bendravimas su žmonėmis. Kodėl taip traukia dokumentika? Ir „Vaikų linijoj“, ir kine reikia prieiti prie žmogaus, jį prakalbinti, suprasti, pastebėti…
Kaip tapai „Vaikų linijos“ savanore? Kas paskatino?
Specialiai tam nesirengiau, to neieškojau. Tiesiog viena draugė kažkur paskaitė, jog renka savanorius į „Vaikų liniją“. Taip ir nuėjau.
Jau seniai norėjau dirbti socialinį darbą. Galbūt ne taip stipriai, kaip tapti režisiere. Kai stojau į režisūrą, universitete dar nebuvo galimybės studijuoti socialinį darbą. Jei būtų buvusi, gal dabar nedirbčiau režisiere.
Daugelis tavo bendraamžių kino kūrėjų dirba televizijoje ar užsiima reklama? Ar tavęs šios sritys netraukia?
Esu šiek tiek dirbusi Baltijos televizijoje, mėginau rengti kelis bandomuosius projektus, tačiau jie neįvyko, sukūriau porą reklaminių filmukų. Ilgą laiką apie televiziją iš viso nesvarsčiau, nes atrodė neįdomu, lyg fabrike nuolat daryti tą patį. Dabar pagalvoju, jog būtų galima kai ką, kas pačiai įdomu, nuveikti. Tų minčių nelaidoju.
Kaip gimė „Vulkanovkos“ idėja? Ar filmas buvo sumanytas prieš Šarūno Barto ekspediciją į Krymą, ar būnant ten?
Pirminė idėja gimė Šarūnui Bartui. Ruošdamasis kurti savo filmą, jis pasikvietė mane ir pasiūlė būti jo asistente bei kartu statyti filmą apie jo filmo kūrimą. Mes parašėme projektą ir ketinome kurti filmą pakeliui, Š. Barto grupei tebeesant Vulkanovkoj. Tačiau tokiam projektui lėšų negavom. Tad dirbau filmo grupėje, bet nieko nefilmavau.
Man teko išvažiuoti dar nepasibaigus filmavimui, nes turėjau pabaigti savo filmą „Egzistencija“. Sugrįžus apėmė nostalgija, neužbaigto darbo jausmas, tuomet ir gimė mintis nuvažiuoti ten, kai jau nieko nebėra. Pamaniau, jog tai gali būti dar įdomiau.
Ar vėliau pavyko pamatyti medžiagą, kuri buvo nufilmuota tau išvykus?
Truputį, akies krašteliu, mačiau. Panaudojau kelis trumpus epizodus savo filme.
Kaip jauteisi vėl nuvykusi į Vulkanovką? Ar iš anksto žinojai, ką filmuosi? Ar bandei atrasti tai, ko nepavyko pamatyti ir patirti anksčiau išvykus?
Ne daug ką buvau numačiusi. Jaučiausi šiek tiek keistai, mat tenykščiai žmonės sakė: „Kodėl jūs klausiat, juk patys matėt?“ Jie taip kalbėjo todėl, kad ir mano, ir Š. Barto filmo operatorius buvo tas pats (Audrius Kemežys – aut. past.). Man pačiai daug kas buvo nauja.
Kaip vyko filmavimas Kryme, ir koks buvo tavo, kaip režisierės, vaidmuo? Ar pati surasdavai, kalbindavai personažus, sugalvodavai, kaip visa tai turi būti nufilmuota?
Kryme buvome tik keturiese: Sonata (ji buvo tarsi administratorė), operatorius, garso operatorius ir aš, tad darėme viską: nuo patalpų remonto iki paties filmavimo. Operatorius užduodavo klausimus, kai jam kokių kildavo, visi kartu tardavomės, kaip filmuoti vieną ar kitą epizodą.
O filmo montavimas?
Tai dariau tik aš. Kažkas man yra pasakęs – nemontuok pati savo filmų. Tačiau aš montuoju, nes man patinka. Galbūt dar ir dėl to, jog ne visada yra galimybė turėti montuotoją tiek, kiek reikia. Žinoma, visuomet gerai turėti pagalbininkų, bet kad atiduočiau filmą kam nors kitam sumontuoti – tai jau ne, nė už ką.
O kokia prodiuserio įtaka? Nuo idėjos iki filmo išleidimo?
Šiokia tokia, matyt, yra. Kai tik sugalvoju ką nors, vykstu pas Valdą Navasaitį, laukiu, kol perskaitys ir išreikš savo nuomonę. Iki šiol viską palaimindavo, sakydavo: „Darom!“
Jis išsako savo nuomonę – montuojant filmą kartu pasižiūrime – labiau kaip kolega (nes pats yra režisierius), pedagogas, o ne kaip prodiuseris.
Koks buvo pradinis sumanymas – ar „Vulkanovka“ turėjo pasirodyti prieš Š. Barto filmą, ar po jo? Paprastai filmai apie filmo kūrimą rodomi po to.
Kaip jau minėjau, mano filmas nebūtinai turi būti susijęs su Š. Barto filmu. Tai galėtų būti apskritai kinas, kaip neeilinis įvykis, kuris sukrėtė, sujaudino, paliko neišdildomą įspūdį. Iš tikrųjų tikėjausi, jog mano filmas pasirodys pirmas arba labai panašiu metu. Svarstėme, kurį filmą būtų geriausia žiūrėti pirmą. Pažiūrėjus vieną, dažniausiai kyla noras pamatyti ir kitą.
Kas per darbas būti režisieriaus asistente? Ką iš jo gauni?
Asistento vaidmuo labai skiriasi ir priklauso nuo režisieriaus, su kuriuo dirbi. Dirbau asistente kuriant Šarūno Barto „Septynis nematomus žmones“, filmuojant Arūno Matelio „Prieš parskrendant į Žemę“, taip pat savo kurso draugo Manto Verbiejaus filme „Mano Saračka“. Visos patirtys labai skirtingos.
Pavyzdžiui, dirbant Šarūno Barto grupėje nė vienas žmogus neturi apibrėžtų pareigų. Esi vienu metu atsakingas už daug dalykų. Man teko ir valgyti virti, ir pliauške būti, ir operatoriui, aktoriams asistuoti.
Ar tiesa, kad Šarūnas Bartas yra žmogus saulė, apie kurį viskas sukasi?
Taip, tai taiklus apibūdinimas. Dirbti su juo labai įdomu. Daug kas įvyksta netikėtai. Man tam tikra prasme gaila, jog nepavyko pabūti iki galo, kai prasidėjo pats įdomumas.
O kas buvo tas „pats įdomumas“? Pagaliau pabaigtas filmavimas ir sudegintas namas?
Pats filmavimas galiausiai „įsivažiavo“. Iki tol buvo daug pasiruošimo ir mažai veiksmo.
Kokia tavo patirtis dirbant su Arūnu Mateliu?
Jis galbūt yra labiau patyręs prodiuseris ir organizatorius, būtent tai pirmiausia pajunti. Š. Bartas daugelį dalykų daro pats, A. Matelis sugeba efektyviai paskirstyti vaidmenis grupei. Kuriant jo filmą aš bandžiau užmegzti kontaktą su filmo herojais – vaikais, prieiti prie jų, prakalbinti. Tai buvo mano pagrindinės pareigos.
O su Mantu Verbiejumi?
Su M. Verbiejumi dar mokydamiesi susitarėme būti asistentais vienas kito filmuose, tačiau jis sugebėjo nuo tų pareigų išsisukti (juokiasi). Kuriant „Mano Saračką“, darbas greičiausiai ir buvo artimiausias režisieriaus asistento vaidmeniui. Kartu kaupėme patirtį, tarėmės, priimdavome sprendimus.
Tu esi visų savo filmų režisierė, scenarijų autorė. Ar tai išeina natūraliai, ar tiesiog sieki kurti nepriklausomą, autorinį kiną?
Žinoma, siekiu. Matyt, taip yra ir dėl to, kad nesutikau žmogaus, kuris rašytų tai, kas labai artima man. Be to, statyti savo scenarijus yra lengviau. Jie nebūtinai turi būti labai geri. Gali tiesiog turėti galvoje pagrindinius štrichus, o visos detalės pamažu gimsta filmuojant.
Kaip tau pavyksta surinkti filmo grupę? Kiekviename tavo filme dirba vis kitas operatorius. Kaip pasieki, kad nufilmuotų taip, kaip tu nori?
Visi operatoriai, su kuriais dirbau, buvo mano bendramoksliai iš akademijos operatorių kurso. Tai, kad dirbu vis su kitu, greičiausiai reiškia, kad ieškau. Negalėčiau sakyti, jog kas nors nepavyko, dėl to susipykom, ir dabar dirbu su kitu. Natūraliai išeina, jog su kuo nors tuomet daugiau bendrauji, atrandi bendrų taškų…
Kaip pavyksta sutarti? Nepasakyčiau, kad labai kišuosi į operatoriaus darbą. Prieš kiekvieną filmavimą daug kalbamės, žiūrime nuotraukas, filmus. Filmavimo metu taip pat tariamės. Turime nufilmuotą medžiagą, kurią galime peržiūrėti, įvertinti, kas pavyko, o kas ne.
Ar pati filmuoji?
Ne, nesu filmavusi nė vieno savo filmo. Galvojau, kad filmuosiu „Vulkanovką“, bet nesiėmiau to. Matyt, dar trūksta pasitikėjimo savimi.
Nuo 2004-ųjų esi Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė. Kas paskatino stoti į šią organizaciją?
Kol kas tai vienintelė Lietuvoje kino kūrėjų organizacija, kuriai gali priklausyti. Man įdomu susitikti, bendrauti su vyresniąja karta, iki tol net gerai nežinojau, kas ten vyksta ir kuo jie užsiima. Negalėčiau pasakyti, jog mane apėmė didelis entuziazmas ar kad labai nudžiugau ten patekusi. Visgi neprarandu vilties, kad sąjunga gali sėkmingai gyvuoti, jeigu nepabijos keistis. Dabar ten jaučiama stagnacija, į bet kokias permainas žiūrima kaip į vienareikšmį blogį. Tai labai liūdina. Vienu metu buvo susibūrusi jaunų, iniciatyvių žmonių grupė, tačiau jų sumanymai nesulaukė palaikymo ir pamažu išblėso.
Kokie kiti tavo projektai?
Šiuo metu kuriame filmą „Gyveno senelis ir bobutė“. Tai – dokumentinis filmas, paremtas mano senelių, kurie su savo vaikais buvo ištremti į Sibirą, gyvenimo istorija.
Tremtis, tremtiniai – nemadinga tema, ypač tarp jaunų žmonių. Bet aš tikiuosi, jog mano filmas bus kitoks negu ankstesnieji, sukurti panašia tematika. Man svarbiau ne reiškinys apskritai, bet konkretūs žmonės. Žmonės, kurie gyveno, svajojo, tuokėsi, susilaukė vaikų, po to visko neteko, kūrė iš naujo, po to dar kartą visko neteko. Nepaisant nieko, nugyveno savo gyvenimą oriai ir šviesiai. Nuo tada, kai supratau, kas yra tremtis, nenustoju stebėtis žmogaus dvasios stiprybe.
Ar ketini vykti į ekspediciją?
Ne, filmui naudosiu nuotraukas, archyvus ir specialiai sukurtą animaciją, „gyvo“ filmavimo bus labai nedaug.
Kada galima tikėtis išvysti naująjį filmą?
Tikriausiai kitais metais.
Kaip jautiesi gyvendama ir kurdama Lietuvoje? Ar nekyla noras išvažiuoti?
Esu kaimietė, sako, mūsų šalis greitai virs Europos provincija, tai man net patinka. Iš tikrųjų nenoriu išvažiuoti, man labai patinka Lietuva. Nepaisant visų blogybių politikos padangėje ar sunkios kino situacijos, yra dalykų, kurie tai nusveria.
Esu patriotė.
Kaip suvoki kino misiją Lietuvoje? Ar kinas, būdamas masinis menas, turėtų daryti įtaką visuomenei, bandyti ją keisti, ar tai tėra tik išraiškos priemonė menininkams?
Be abejo, kinas negali būti vien tik menininkų išraiškos priemonė. Ar jis gali ką nors pakeisti? Žurnalistai dažniausiai bando keisti keldami skandalus ir vienaip ar kitaip formuodami visuomenės nuomonę. Menininkai, matyt, tokio vienareikšmio tikslo neturi. Žinoma, negaliu to sakyti apie visus.
Galbūt labai aktualių filmų nepavyksta sukurti dėl nepakankamo finansavimo. Kol gausi pinigų, tai, kas atrodo svarbu, gali pasenti. Tikriausiai dėl to mūsų filmai remiasi abstraktesnėmis idėjomis, tačiau vis tiek tikslas atkreipti žiūrovų dėmesį, paskatinti susimąstyti, pagalvoti apie savo santykį su tuo, ką mato, išlieka.
Ką manai apie kino rodymo situaciją mūsų šalyje? Ar tau svarbu, kad tavo filmus pamatytų kuo daugiau žiūrovų Lietuvoje?
Žinoma, svarbu, bet lietuviškų filmų platinimo sistemos nėra, ji iki šiol nesukurta. Galima susitarti su atskiro kino teatro vadovybe ir parodyti filmą. Tačiau tam, kad jį pamatytų daug žmonių, filmą reikia plačiai reklamuoti, ir vėl susiduriame su lėšų stygiumi. Filmo sąmatoje paprastai būna kukli eilutė, skirta platinimui, tačiau dažniausiai tie pinigai sunaudojami gamybai. Todėl ir nepabėgam iš to užburto rato. Man labai norisi, kad mano ir kitų režisierių filmus išvystų kuo platesnė auditorija. Yra nemažai gerų filmų, tačiau žiūrovai jų nepamato. Taip susiformuoja neigiami stereotipai apie lietuvišką kiną.
Dabar dažnai būna, kad filmai kuriami sau ar savo draugams, kurie ateina į premjerą. Kritikai parašo, viskas siaurame rate ir pasibaigia. Paradoksaliai skamba, tačiau išgirstu tokių klausimų: „O kas kuria tuos lietuviškus filmus? Trumpametražius? Pirmą kartą girdžiu, jog yra lietuviškų trumpametražių filmų“.
Gal turi ambicingų sumanymų sukurti didelį, grandiozinį filmą? Ar ketini ir toliau daryti mažus filmus?
Ambicingų sumanymų neturiu. Žinoma, norėčiau sukurti ir didesnį filmą, bet tikslo nustebinti, sukrėsti ar įrodyti neturiu. Nors įrodyti, matyt, siekiu. Pirmiausia stengiuosi įrodyti sau, kad galiu sukurti tokį ar kitokį filmą – ilgesnį dokumentinį ekspedicijoje ar eksperimentinį su nuotraukomis ir animacija. Visuomet sieki sau ir kitiems įrodyti. Kad ir „Vulkanovkos“ atveju norėjau parodyti, kad nebūtinai visi filmai apie filmo kūrimą yra vienodai neįdomūs ar vienodai įdomūs. Norėjosi įrodyti, kad toks filmas gali būti žiūrimas, nagrinėjamas ir suprantamas kaip atskiras kūrinys.
Tie nedideli norai ir iššūkiai, matyt, ir yra varomoji jėga.
Kaip filmai gyvena tavyje? Ar tik baigusi vieną filmą imi galvot apie kitą, ar bekuriant vieną jau turi ir kito idėją galvoje? O galbūt po vieno filmo reikia šiek tiek laiko, kad gimtų naujojo idėja?
Kartais būna, jog baigiant vieną filmą, jau galvoji apie kitą. Pasitaiko, jog pateikus paraiškas naujo filmo finansavimui, dar tebebaigi senąjį. Vis dėlto sunku pereiti prie naujo filmo. Ypač po „Vulkanovkos“ buvo nelengva pradėti kurti. Vulkanovka, mano filmas, Š. Barto filmas, Krymas, tenykštė bendruomenė, žmonės – tas trejų metų laikotarpis susijęs su giliais išgyvenimais. Sunku buvo sugrįžti iš to pasaulio.
Kalbino Dainius Makūnas, Bernardinai.lt