Giedrė Beinoriūtė: “Svarbiausia – kūrybinė aistra”

“Garsus dokumentininkas S. Loznica sakė, kad talentas režisieriui – ne esminis dalykas. Svarbiausia – kūrybinė aistra ir kantrybė. Jei užteks aistros, ateis ir žinojimas, ką daryti, kuo domėtis, ką skaityti”, – sakė “Auksinės gervės” nominantė režisierė Giedrė Beinoriūtė. Praėjusį penktadienį ji svečiavosi Šiaulių Didždvario gimnazijoje vykusiame tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje.

Dažna kūryba – apie vaikus

Režisierės Giedrės Beinoriūtės kūryba ne kartą įvertinta tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Paskutinis įvertinimas “Auksinė gervė” jai skirta už kartu su studija “Monoklis” sukurtą filmą “Balkonas”. Režisierė sako, kad apdovanojimai jai nėra labai svarbūs. Kai išgirsta ar perskaito padėką arba pagyrimą, būna laimingesnė.

“Negaliu pasakyti, kuris mano pačios filmas man labiausiai patinka. Turbūt pirmasis – “Mano vienišos draugės”. Tai buvo mano kursinis darbas. Tada mano mokytojas Vytautas Čibiras priėjo ir su užuojauta pasakė, kad gavusi dešimtuką nuleisti kartelės nebegalėsiu. Kažko pasiekus, pasikeičia atskaitos taškas. Tai, ką šiandien laikai pasiekimu, rytoj bus norma ir reikės kažko daugiau, geriau”, – sako ji.

G. Beinoriūtės bagažas – septyni filmai: “Mama, tėtė, brolis, sesė”, “Troleibusų miestas”, “Egzistencija”, “Vulkanovka. Po didžiojo kino”, “Gyveno senelis ir bobutė” ir “Balkonas”. Dabar režisierė kuria dokumentinę juostą “Septyni pokalbiai rimtomis temomis”. Jau metus ji lankosi įvairiose šalies miesteliuose, miestuose ir ieško filmui tinkamų vaikų. Sveikų ir su specialiaisiais poreikiais, prasikaltusių ir gerų. Tokių, kurie dalytųsi savo mintimis, kalbėtų apie savo patirtį ar netgi duotų patarimų, ką daryti, kai tau atrodo, kad niekas tavęs nemyli.

Giedrė sako, kad jos kalbinami vaikai – 8-15 metų, o filmas dienos šviesą išvys po metų. Kurti šią juostą režisierę paakino Vandos Juknaitės knyga “Tariamas iš tamsos”. Rašytoja, knygoje aprašiusi pokalbius su sudėtingo likimo vaikais, Giedrei daug talkina ir filmo kūrybos procese.

Kodėl režisierei tokia artima vaiko pasaulio suvokimo tema? Giedrė dirbo “Vaikų linijoje” savanore konsultante ir konsultavimo internetu programos koordinatore. “Iki vaikų priėjau nesąmoningai. Labai juos myliu, daug iš jų išmokau”, – sako ji.

Giedrė dirbo ir asistente garsiajame Arūno Matelio filme “Prieš parskrendant į žemę”. Tai buvo puiki pamoka, kaip reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo diena. “Nuėjus į onkologinę ligoninę, pirmą dieną mane ištiko šokas. Negalėjau vakare užmigti, galvojau apie sergančius vaikus. O vėliau aplankė jausmas, kad būtent šie vaikai ir jų tėvai parodo, kaip reikia gyventi. Jie geriau žino, kaip rasti džiaugsmą, viltį, nusiraminimą, net kai sergi”, – sakė režisierė.

Svarbus ir vaizdas, ir garsas

Gimnazistams Giedrė atviravo, kad yra intravertė, būdama vaiku bijojo žmonių. Gal todėl ji ir tapo režisiere, kad kitokia kalba papasakotų žmonėms, kaip mato pasaulį, kaip jį jaučia.

Kiekvienas režisierius turi savo metodiką, kaip atrinkti aktorius filmui. Kuriant filmą “Balkonas”, itin atsakingai ir kruopščiai buvo renkami vaikai. “Norėjome būti tikri, kad jie girdi ir supranta, kad vaidins natūraliai. Juk kiekvienas galime pasakyti, ar aktorius vaidina natūraliai, ar ne. Žiauriai smagu, kai vaikas suvaidina geriau, nei tikėjaisi. Tada iš džiaugsmo iki lubų šokinėji”, – šypsojosi pašnekovė.

Režisierė pasakojo neturinti autoritetų. Ji nenori kurti filmo taip, kaip kažkas jau kuria. “Aš užaugau su teatro autoritetais, mačiau pirmuosius O. Koršunovo spektaklius. Kai pamačiau Larso von Triero filmą “Prieš bangas”, aplankė jausmas, kad supratau, kaip reikia statyti filmą. Daug vėliau Šarūno Barto juostose atradau ypatingą dėmesį garso takeliui, kuris man dabar yra labai svarbus. Įgarsinimu galima sukurti skirtingas emocijas. Žiūrėdamas žiūrovas filmą, kuriame mato kiemą ir girdi paukščių čiulbesį, jaučiasi vienaip, o jei girdi girgždančias supynes – visai kitaip. Gal užplūs nostalgija, gal kiti jausmai”, – šypsojosi Giedrė.

Kurdama filmą apie savo senelius “Gyveno senelis ir bobutė”, režisierė atrinktoms fotografijoms ilgai ieškojo garsų: vėjo, medžių šiurenimo, gervių klykimo. “Garsas, kaip ir vaizdas, kine labai svarbu. Jei nebūčiau kino režisierė, būčiau garso režisierė”, – sakė ji.

Tačiau kas yra režisūra – profesija, ar gyvenimo būdas, Giedrė vis dar nežino. “Kurdama filmus suvokiau, kad antrą universitetą baigiau. Režisūra – profesija, tačiau ir daug asmeninio gyvenimo su ja susiję. Ribos išplaukia, būna, kad milžinišku greičiu pralekia savaitės dienos”, – sakė ji.

Žinoma, pašnekovė neslėpė, kad kuriant filmus būna sunkių momentų. Kyla minčių, kad reikia viską mesti. “Bet aš taip per kiekvieną filmą sakau. Griaunančių minčių atsisakau, kai prisimenu pirminę idėją, kodėl pradėjau kurti. Tada motyvacija grįžta”, – sakė režisierė.

Oksana LAURUTYTĖ, www.siauliaiplius.lt