Interviu su G.Beinoriūte: apie pokalbius su “trečiu” dugnu

“Pokalbių rimtomis temomis” TV premjeros proga dalijamės Dalios Cidzikaitės interviu su Giedre Beinoriūte, publikuotu užsienio lietuvių dienraščio “Draugas” šeštadieniniame priede “Kultūra” lapkričio mėnesį.

Ne vienas savo kailiu esame patyrę, jog užkalbinti vaiką ar paauglį ir dar rimtomis temomis nėra lengva. Bet įmanoma. Tai įrodė Lietuvos režisierė Giedrė Beinoriūtė savo vėliausiame filme „Pokalbiai rimtomis temomis“ (2012).

Kino studijos „Monoklis“ sukurtas filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ sulaukė gerų ne tik kino kritikų, bet ir žiūrovų atsiliepimų – Lietuvos kino teatruose filmas buvo rodomas net du mėnesius. Kaip lietuviškam filmui tai nemažas laimėjimas. Filmą itin palankiai įvertino ir Lietuvos kino režisieriai – „Pokalbius rimtomis temomis“ jie pasiūlė šių metų JAV Kino akademijos aukščiausiam apdovanojimui „Oskaras“ užsienio filmų grupėje.

Beinoriūtės filmas – be išorinio veiksmo, dekoracijų ir specialiųjų efektų. Prastas kandidatas „Oskarui“ gauti, turbūt pagalvos ne vienas. Tačiau neskubėkite daryti išvadų. „Pokalbių rimtomis temomis“ veikėjai – vaikai ir paaugliai – apdovanoti ypatingu gebėjimu nusakyti juos supantį pasaulį, jie pasiruošę atsakyti net į tokius iš pirmo žvilgsnio sudėtingus klausimus kaip meilė, tikėjimas ar vienatvė. Tai filmas, kuriame prasmingas ne tik kiekvieno veikėjo žodis, mintis, žvilgsnis, bet ir tylėjimas.

Filmą netrukus galės pamatyti ir JAV gyvenantys lietuviai. O aš kalbinu filmo režisierę Giedrę. Kalbamės ne kur kitur, o Vilniaus kino centro „Skalvija“ vestibiulyje po ką tik pasibaigusios Giedrės paskaitos „Skalvijos“ kino akademiją lankantiems 9–12 klasių moksleiviams.

„Pokalbiai rimtomis temomis“ ne pirmas tavo filmas, kuriame vaikai yra pagrindiniai veikėjai. Kuo tau įdomi vaikų, vaikystės tema?

Nepasakyčiau, kad mano filmuose yra vien tik vaikystės tema. Visos temos mano filmuose yra skirtingos. Tai žmonių temos. Tai klausimai, kurie man yra aktualūs kaip suaugusiam žmogui. Tai priartėjimas prie kito žmogaus.

Koks vaikų pasaulis yra tavo akimis?

Toks pat kaip ir mūsų. Man personažai padėjo papasakoti apie savo pasaulį, kuriame mes visi gyvename. Ir pajusti, kaip mes vieni už kitus esame atsakingi. Tas pasaulis yra toks įvairus, pakankamai skaudus, su sutrūkinėjusiais ryšiais. Buvau viename savo filmo aptarime ir kolega režisierius išsakė labai svarbią mintį, kad nereikia į vaiką žiūrėti kaip į suaugusį, kad į jį reikia žiūrėti kaip į žmogų. Gal mano filme vaikai yra labiau suaugę, nei mes norėtume, kad jie būtų?

Žiūrint „Pokalbius“ susidaro įspūdis, kad tau labai paprasta su savo veikėjais kalbėti. Bet juk klausimai, kuriuos užduodi jiems, nėra lengvi?

Nėra, bet man svarbu tai bandyti daryti. Nežinau, kiek filme matyti, bet ir man ne viskas ir ne visada gaunasi. Bandau atsakyti sau į klausimą, kodėl man iš viso įdomu su tais vaikais bendrauti, kodėl aš taip gerai su jais jaučiuosi ir kodėl, kurį laiką nepabendravus, man to trūksta. Tai turbūt ir yra, kai tu neturi galvoti, ką jis ar ji turėjo omenyje.

Išduok paslaptį – kaip tau apskritai pavyko prakalbinti vaikus?

Kaip ir su bet kuriuo žmogumi, visų pirma reikia būti susidomėjusiu tuo, ko klausi. Kartais mes klausiame, bet nenorime žinoti atsakymo. Man buvo įdomu išgirsti, ką vaikai galvoja vienu ar kitu klausimu.

Aktyvaus klausymosi įgūdžius jau esu lavinusi, kai šešerius metus dirbau pagalbos vaikams ir paaugliams tarnyboje „Vaikų linija“. Manau, kad jie čia man pravertė. Nors iš kitos pusės ir trukdė. Nes kai kalbi su vaiku telefonu, tu visada turi parodyti, kad tu jį girdi, todėl leidi visokius garsus, turi visada tikslintis. O filme norėjosi kuo mažiau savęs girdėti, todėl reikėjo save tramdyti.

Ar buvo klausimų, kurių nepaklausei?

Nuo kiekvieno vaiko priklauso. Lyg ir stengiausi įsivaizduoti, apie ką norėsiu kalbėti su vienu vaiku, apie ką – su kitu. Kartais pokalbio eigoje pokalbis pasisukdavo netikėta kryptimi. Pirmus vaikus filmuojant buvo vienoki klausimai, vėliau, kai pradėjau jaustis laisviau, pradėjau labiau tolti nuo savo plano. Nors ir kiek bandžiau įsivaizduoti, kaip mūsų pokalbis galėtų prasidėti ir kuo baigtis, tai nepavyko. Nes dažniausiai į klausimus, kuriuos buvau vaikams kažkada uždavusi, jie atsakydavo visiškai priešingai, ir kitas klausimas tiesiog netekdavo prasmės. Tad pokalbyje svarbu spontaniškumas. Vaikas tai jaučia.

Šį filmą sukurti tave įkvėpė Vandos Juknaitės knyga „Tariamas iš tamsos“ – pokalbiai su ypatingo likimo vaikais. Kiek tu ja pasinaudojai kurdama „Pokalbius“?

Man atrodo, kad labai daug. Aš Juknaitės knygą skaičiau nuolatos, kad suprasčiau, kaip visiškai paprastame pokalbyje atsiranda taip vadinamas „trečias dugnas“, t. y. kaip ir kada mes savo pokalbiuose pradedame galvoti apie egzistencinius dalykus. Man tai buvo svarbu pajusti. Iš Juknaitės knygos taip pat mokiausi, kaip formuluoti klausimus. Tai iš pradžių man šiek tiek net trukdė. Bet, matyt, turėjau tą etapą praeiti ir, išmokusi klausimus formuluoti kaip Juknaitė, pradėti klausti pati.

Knyga mane lydėjo ir per visą filmavimą. Prieš beveik kiekvieną filmavimą aš ją atsiversdavau, vartydavau, žiūrėdavau. Ir pati Juknaitė filmavime dalyvavo gyvai. Rodžiau jai atrankos medžiagą, dalijausi savo mintimis, pasakojau, kaip ieškau vaikų. Ji žiūrėjo vieno filmo montažo versiją, išsakė savo pastabas. Beje, kai sugalvojau daryti filmą, visų pirma jos atsiklausiau, ką ji apie tai galvoja.

Kalbėdama su vienu žurnalistu sakei, jog šis filmas tau buvo eksperimentas. Kokia prasme?

Mažai kas jau kuria filmą, kuriame daugiau nei valandą vien kalbama, nes galvojama, kad bus nuobodu. Beje, dažniausiai taip ir būna. Tad profesine prasme man buvo įdomu pažiūrėti ir dar kartą pasitikrinti, kaip veikia montažas, kaip veikia dramaturgija ir kaip galima montuoti ne tik įvykius, dramatiškas scenas, bet ir nuotaikas, taip pat ar galėsiu išlaikyti dėmesį, kurti ritmą vien tik iš veido išraiškų. Žinojau, kad kino audinys gali būti audžiamas iš bet ko, kad nėra jokių taisyklių. Nutuokiau, kad tai įmanoma, bet nebuvau tikra. Iki šio filmo nežinojau, kaip sukurti prasmes už žodžių – kad būtų prasminga ne tik tai, ką vaikai sako, bet ir tai, kas slypi už tų žodžių. Kai pagalvoji, ne vienam kino režisieriui kinas iki šiol yra plastinis menas, vien tik vaizdai. Arūno Matelio, Audriaus Stonio karta iš viso nenaudojo žodžių, tad ir man tai buvo vienas iš iššūkių.

O vaikams – ar tai buvo eksperimentas, ar greičiau nuotykis?

Tikriausiai nuotykis. Jie turbūt turėjo savo lūkesčių, bet štai filme visą laiką pratylėjęs Erikas sakė, kad tuo metu jam tai buvo laimingiausia diena jo gyvenime. Kodėl? Nes filmuoja.

Paminėjai Stonio, Matelio pavardes. Ką atsirenki iš kitų režisierių darbų ir ar tai darai sąmoningai? Turbūt tų įtakų neįmanoma išvengti?

Ne, neįmanoma. Mes kaip tik vakar su studentais kalbėjome apie autoritetus. Daug kalbėjome ir aš bandžiau prisiminti, kas man darė įtaką. Iš tikrųjų tau nuolatos kas nors daro įtaką. Kai tave paliečia filmas, pradedi galvoti, kaip jis padarytas, nes ir tu nori filmu žiūrovą paliesti, todėl ir ieškai, skoliniesi. Bet dažniausiai tai yra neformalūs dalykai. Kaip ir su Juknaitės klausimais – juk ne klausimų formuluotėje esmė yra, bet gilinimasis, bandymas suprasti.

Aišku, yra filmai, kurie man labai patinka. Bet nesakyčiau, kad norėčiau padaryti tokius pačius. Nes kalbant apie formą, ji visada ateina iš paskos minčiai, apie ką nori kalbėti. Kartais tinka viena, kartais kita forma.

O „Pokalbiuose rimtomis temomis“ ta įtaka galėtų būti ir garsaus lenkų režisieriaus Krzysztof Kieslowski dokumentinis filmas „Kalbančios galvos“, ir Roberto Verbos „Šimtamečių godos“, ir latvių režisieriaus Herzo Franko klasikinis filmas „Dešimčia minučių vyresnis“, kur rodomas berniukas, žiūrintis spektaklį, per dešimt minučių tarsi subręsta. Manau, jog visi šie filmai tikrai padarė įtaką šiam paskutiniam mano filmui.

Ar sutiktumei, jei tavo filmą kas nors imtų ir priskirtų socialinės dokumentikos filmams?

Aš turbūt sutikčiau, nes visi gali priskirti kur kas nori, bet tai nebuvo mano intencija. Man labiau rūpėjo egzistencinis lygmuo. Aš filmuoju ne vaikų gyvenimą, bet jų požiūrį. Kai įvyko filmo premjera, man vaikai sakė: „Giedre, jau gali filmuoti kitą filmą, nes aš jau visiškai kitaip galvoju.“ Tad aišku kaip dieną, kad tai, ką jie gali pasakyti būdami tokio amžiaus, po kuri laiko jie jau negalės to padaryti. Tai yra tas laikas, kai jie gali kalbėti tam tikrais klausimais. Vėliau to laiko tiesiog nebebus. Ir čia gali liūdėti ar neliūdėti, bet taip jau yra.

Kaip pasikeistų filmo ritmas, pati dramaturgija, jei tavo veikėjais būtų buvę ne vaikai, o suaugusieji?

Nebūtų to, kaip tu sakai, graudaus nuoširdumo. Kalbant su suaugusiais sunku pasiekti, kad jie būtų atviri. Nežinau, kaip pagauti tą akimirką, kaip jų reikėtų klausti. Bet užtat įsivaizduoju, kad su vyresniais žmonėmis, su senjorais tikrai būtų galima tokį filmą susukti.

Ar rodei šį filmą jauniems žiūrovams? Kokia buvo jų reakcija?

Taip, esu rodžiusi. Jie žiūri tą filmą, jį supranta, ir aš kaskart vis dėl to nustembu. Kai kūriau filmą, klausiau savęs, kaip tiems vaikams gali būti įdomu? Juk jiems reikia, kad viskas bėgtų, keistųsi. Bet ta tyla, ilgi kadrai juos paliečia. Turbūt save jie ar kitą atpažįsta? Viename susitikime su moksleiviais jie raštu parašė, ką galvoja apie filmą. Buvo ir toks: „Ačiū už pakeistą požiūrį į gyvenimą.“ O įdomiausia, kad po filmo premjeros Kaune prie manęs priėjo tokio pat amžiaus kaip ir vaikai filme nepažįstama mergaitė ir pasakė: „Jeigu Jūs daugiau filmuosite šitą filmą, aš norėčiau jame dalyvauti.“ Tai pripažinimas.

Kas tau yra meilė?

Manęs jau kažkas to klausė. Aš kažkada buvau susiformulavusi atsakymą, bet pamiršau. Reikia kada nors pasiruošti atsakymus į visus tuos klausimus. Meilė turbūt labiausiai man yra susijusi su dalijimusi. Bet geriau už Igną [vienas iš filmo „Pokalbiai rimtomis temomis“ veikėjų – D. C.] aš negaliu pasakyti. Jis sako, kad meilė yra, kai tu kitą žmogų pažįsti kaip nuluptą arba iš gerumo jam padedi. Arba kai užknisa, kai jo šalia nėra. Iš tikrųjų tai kai gyveni, vis daugiau sužinai, kas meilė yra ir kas ji nėra. Kuo daugiau bendrauji su žmonėmis, tuo labiau tenka pajusti šį jausmą. Ir atleisti gali, ir dalintis norisi negalvojant.

Filme keletas vaikų skaito savo kūrybą. Kas atrinko būtent tuos kūrinius: tu ar jie patys?

Rūta rašo gestų kalba. Jau prieš filmuodama filmą žinojau apie vaikų kūrinius, o Rūtos pasakas skaičiau. Parinkau tuos kūrinius, kurie tiko pagal mintį, arba dėl to, kad po jų išsivystė pokalbiai. Vieną pasaką Rūta sukūrė vietoje befilmuojant. Tai pasaka apie neprigirdinčią mergaitę. Man gestų kalba yra labai graži. Tai dar kitokią tylą į filmą įveda. Tyla – labai brangus dalykas šiame filme.

Šalia filmų kūrimo dar ir dėstai. Ar dėstymas, kalbėjimas apie kiną, kaip jis padarytas, padeda kurti ar, atvirkščiai, trukdo?

Taip, vienareikšmiškai padeda. Kai tu analizuoji kitų darbus, tai ir savo darbus išmoksti analizuoti, išmoksti pažiūrėti iš šono, įvardinti sau, surasti racionalius paaiškinimus. Ir šiaip vyksta idėjų atsišviežinimas. Aš kažką duodu studentams, o jie man. Aš savo studentams kažkada sakiau: „Jei aš jūsų neturėčiau, daug dalykų pati nežinočiau…“ Ta meilė, dalinimasis, tas santykis labai džiugina.

Iš mano bendraamžių niekas nesako: „Aš gausiu ‚Oskarą‘“, o „Skalvijos“ vaikai sako. Mano studentai jau pažadėjo žiūrėti „Oskarų“ įteikimo iškilmes, kai man bus įteikiamas apdovanojimas…

DALIA CIDZIKAITĖ, „Draugo“ kultūrinis priedas, 2013 m. lapkričio 2 d.