Gegužės 9-ąją Chaimo Frenkelio vilos kino salėje, kaip ir kituose 22 Lietuvos kino teatruose, pradėtas rodyti Lietuvos moksleivių kurtas filmas apie mokyklą „Mokykla be uniformos”. Filmo pavadinimas parodo projekto iniciatorių siekį, kad filmus kuriantys mokiniai nepaisytų jokių suvaržymų, filmuose pasirodytų tokie, kokie yra, atskleistų tikrąją mokyklos kasdienybę. Šiame filme galima išvysti istorijų apie mokinių nebijojimą išsiskirti iš minios, patyčias dėl pavardžių, patiriamą vienatvę ir nereikalingumo jausmą, kai tėvai uždarbiauja užsienyje.
Sukels drebulį Holivudui?
Iš viso filme „Mokykla be uniformos” pasakojama dešimt skirtingų autentiškų moksleivių kurtų istorijų, kurias jungia jų temą reziumuojantys arba anonsuojantys intarpėliai. Intarpėliuose vaidina pirmokė Saulutė ir piešti jos draugai. Jungtinis filmas „Mokykla be uniformos” yra baigiamoji Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos inicijuoto ir režisieriaus Arūno Matelio globojamo projekto dalis. A. Matelis mano, kad šis filmas sukels drebulį Holivudui, nes jam iššūkį meta labai talentinga Lietuvos moksleivių karta, kuri sukūrė puikius, netikėtus ir žiūrovų dėmesio vertus filmus.
Filmukus į baigiamąjį projekto filmą su kūrybine grupe sujungė režisierė, vaidybinių ir dokumentinių trumpametražių filmų kūrėja Giedrė Beinoriūtė. Jos kurti filmai yra pelnę įvairių Lietuvos ir tarptautinių premijų, apdovanojimų. Kinomanai puikiai žino jos filmus „Egzistencija”, „Vulkanovka. Po didžiojo kino”, „Gyveno senelis ir bobutė”, „Troleibusų miestas”, „Mama, tėtė, brolis, sesė” ir kitus. Su G. Beinoriūte kalbamės apie filmo „Mokykla be uniformos” reikšmę, jo kūrimo procesą.
Kaip buvo kuriami filmukai ir kaip šiame procese dalyvavote Jūs? Ar temas, siužetus vaikai sugalvojo savarankiškai? Ar jie filmavo patys, ar padedami specialistų?
Pirmiausia vyko filmo idėjos konkursas, kuriame vaikai iš visos Lietuvos siuntė savo mintis apie norimą sukurti filmą. Dvi kino komandos (operatorius ir režisierius) aplankė 50 mokyklų visoje Lietuvoje. Buvo pasakojama apie projektą, filmo kūrimą, patariama, kaip parašyti idėją, kokią temą pasirinkti. Sulaukėme daugiau nei 160 idėjų. Keturiolika idėjos konkurso laimėtojų buvo pakviesti dalyvauti trijų dienų kūrybinėje stovykloje, kurioje kino kūrėjai profesionalai supažindino moksleivius su filmų kūrimo procesu nuo scenarijaus iki montažo, garso režisūros bei animacijos. Stovykloje mokiniai turėjo galimybę su skirtingais dėstytojais aptarti savo idėjas, patobulinti scenarijus, išklausyti stovyklos kolegų pasiūlymus.
Iki šių metų sausio mokiniai, norintys dalyvauti projekte „Mokykla be uniformos”, siuntė jau nufilmuotus, nupieštus, sumontuotus savo kūrybos filmus. Konkurse galėjo dalyvauti ir į stovyklą nepatekę mokiniai. Visus filmus vaikai kūrė savomis priemonėmis ir pagal savo galimybes. Profesionali pagalba, kurios jie sulaukė – tai žinios, įgytos kūrybinės stovyklos metu. Iš daugiau nei 40 filmų komisija išrinko dešimt, kurie pateko į jungtinį filmą. Septyni iš jų yra kūrybinės stovyklos dalyviai.
Ar nenuvylė vaikų filmukų kokybė?
Esame patenkinti filmų kūrybine menine kokybe, tačiau techninė pusė tenkina ne visai. Filmas dideliame ekrane neatrodo taip, kaip norėtųsi. Norėjome, kad konkurse dalyvauti galėtų kuo daugiau mokinių, tad didelių techninių reikalavimų nekėlėme. Vaikai galėjo naudoti visas turimas priemones. Tačiau ateityje, rengdami panašius projektus, bandysime spręsti šį klausimą ir sieksime aukštesnės techninės vaizdo ir garso kokybės.
Ar nebuvo sudėtinga dirbti su vaikais, atrasti bendrą kalbą? Galbūt aptikote vienijančių dalykų?
Tiesiogiai su vaikais teko dirbti kūrybinėje stovykloje. Mūsų projekto kūrybinė grupė gana jauna, be to, dirbo trys mokyklą neseniai baigę Muzikos ir teatro akademijos kino ir televizijos katedros studentai. Tad amžiaus skirtumas išsilygino, buvo demokratiška ir draugiška atmosfera. Visi jautėmės kolegos – kino kūrėjai. Nudžiugino jaunimo noras žinoti, motyvacija, ištvermingumas. Per tris stovyklos dienas jiems teko susitikti su aštuoniais skirtingų sričių kino profesionalais ir prisikimšti galvas gausybės naujos informacijos. Tačiau niekas tuo nesiskundė, tik džiaugėsi galimybe sužinoti tiek daug naujų dalykų. Pradžiugino, kai atsiųstuose filmuose išvydome stovyklos pamokų „žymes”. Vadinasi, darbas nenuėjo veltui.
Kokio amžiaus vaikai kūrė filmukus filmui „Mokykla be uniformos”? Ar šiauliečiai siuntė savo darbus?
Vaikų amžiaus limito šiame konkurse nebuvo. Projekte dalyvavo įvairaus amžiaus moksleiviai. Jauniausia auksinio dešimtuko autorė – berods dešimtmetė Liepa Gaidauskaitė iš Klaipėdos. Ji su tėčiu dalyvavo ir kūrybinėje stovykloje. Džiugina, kad dalyvių geografija buvo plati ir įvairi. Šiaulių moksleiviai buvo vieni aktyviausių filmų idėjos ir scenarijaus konkurse bei gana aktyvūs filmo kūrimo konkurse.
Ar vaikų aktualizuota dabartinio mokyklos gyvenimo kasdienybė aktuali ir Jums?
Tai, ką perskaičiau vaikų idėjose ar pamačiau filmuose, manęs nenustebino ir nešokiravo. Jau septintus metus dirbu savanore konsultante „Vaikų linijoje”, todėl vaikų ir paauglių problemos man pažįstamos ir, be abejo, aktualios. Taip pat manau, kad jie dar neprabilo apie viską, kas jiems iš tiesų rūpi ir kas su jais iš tiesų vyksta. Tačiau tokiems dalykams reikia laiko. Džiugu, kad pradžia jau yra.
Kas, jūsų nuomone, dabartinei mokinių kartai yra svarbiausia, skaudžiausia?
Nereikėtų manyti, kad dabartinė mokinių karta labai skiriasi nuo dabartinių suaugusiųjų. Jie išgyvena tas pačias krizes bendraudami su artimais žmonėmis, viršininkais (mokytojais). Patiria skaudžių netekčių, pavyzdžiui, kai tėvai išvyksta dirbti ir gyventi į užsienį, kenčia nuo smurto, patyčių, kankinasi meilės kančiose, susiduria su neteisybe, korupcija. Kaip ir beveik kiekvienas šiuolaikinis žmogus, šiuolaikinis moksleivis dažnai jaučiasi vienišas ir nesaugus.
Koks filmo „Mokykla be uniformos” pagrindinis siekis, tikslas?
Aš matau du pagrindinius šio projekto tikslus. Pirmas – paskatinti jaunimą apsidairyti aplink ir kelti į viešumą problemas, kurios jiems rūpi ir dažnai yra nematomos, apie jas nekalbama. Na, kad ir tai, kaip jaučiasi paauglys, kurio tėvai uždarbiauja užsienyje. Psichologai teigia, kad tai yra nauja netekties forma šiuolaikinėje visuomenėje, taigi – labai skaudus patyrimas. Deja, mano galva, apie tai kalbama mažai. Antras svarbus tikslas – lavinti jaunų žmonių raštingumą vaizdų kalbos srityje. Vaizdas šiais laikais užima labai svarbią vietą, netgi svarbesnę nei tekstas. Tačiau dažnai nesusimąstoma, kad suprasti vaizdus ir kalbėti vaizdais reikia mokytis lygiai taip pat, kaip ir skaityti ar rašyti.
Modesta JURGAITYTĖ, www.siauliaiplius.lt