Kovo 17 d. “Skalvijos” kino teatre žiūrovai turės galimybę pamatyti naujausią režisierės Giedrės Beinoriūtės filmą “Gyveno senelis ir bobutė” – tai trečioji filmo premjera Vilniuje.
“Neužmirškit mūsų, Azijoj gyvenančių”, – vedžioja nematoma ranka bluktelėjusį melsvą rašalą, kurį kiekvienas iš mūsų rasime sudulkėjusio albumo kitose nuotraukų pusėse. Giedrės Beinoriūtės atmintis siekia užčiuopti kaip gi šiandien tie žodžiai, iš Sibiro į Lietuvą rašyti, gali tiesiogiai su tremtimi nesusidūrusį, tik girdėjusį apie ją žmogų, sujaudinti.
Kad pačią režisierę jie jaudina – tai tarsi ir nebūtų tiesioginiu pretekstu kurti filmą “Gyveno senelis ir bobutė” vien dėl jų, reiškiančių tautos ir jos istorijos tragizmą iš principo, o asmeninę šeimos tragediją kaip dalį bendros. Režisierė ieško intonacijos, kuri adekvačiai galėtų atspindėti jos emocinę atmintį, ir randa ją vaiko sąmonėje, jo balse. Labai rimtame, nes vaikystėje viskas, o ypač suaugusiųjų istorijos tikrai atrodo rimtos. G. Beinoriūtės atmintis siekia senelių pasakojimus, mamos atsiminimus, kurie be to, kad yra labai rimti, vaikui ar atrodo visiškai logiški. Ir čia, mano galva, slypi tas siaubingas, košmariškas paradoksas, kuris šiame lyg ir lengvame filme apie tokią sunkią, dramatišką šeimos ir Lietuvos istoriją – Sibiro tremtis – priverčia šiurpiai susigūžti. Nematoma mergaitė nematoma ranka lyg dėlioja senas nuotraukas, pasakoja, kaip senelius su kitais lietuviais susodino į gyvulinius vagonus, išvežė už kalnų, kaip mirė ūsuotas dėdė, kaip buvo rašomi malonės prašymai, kaip galų gale seneliai sugrįžo, ir visa ta klaiki istorija atrodo vaiko sąmonėje labai paprasta. Tai, kas visiškai siaubinga, apie ką be ašarų sunkiai gali kalbėti ir logiškai ką nors paaiškinti tie, kuriuos šis istorijos tarpsnis palietė, filme suskamba vaiko balsu kaip aksioma, duotybė, savaime suprantamas dalykas. Autorė filme atsisakė bet kokio ideologinio pagrindo, kuris aiškintų tremčių pagrindą, ir filmo istorija suskambėjo kaip paprastas košmaras. Kuriame jokių paprastų stebuklų nebūna – net senelių sugrįžimas į Lietuvą paženklintas sugriuvimo: nupaišytas vaikiškas namelis, kuris dar prieš pusvalandį, teisingiau dešimtmetį, praleistą tremtyje, tvarkingai įrėmino duris, filmo finale – įgriuvusiu stogu. Jei norite, tas “sugriuvęs” piešinys, kuriuo taip stebisi animacinis paukštis, sekundei prapuolęs griuvėsiuose – sugriauta šalis, kuri kiekvienam – jo namai.
Kokia pagunda apipaišyti, aprašyti retro braižu visas nuotraukas, visus jų kraštus, kampus, antrąsias puses, jau nekalbant apie taip masinantį animacinės ironijos momentą, kuriuo, spėju, nesunku atsiminimus paversti komiksu. Šia prasme G. Beinoriūtė, žinoma, turi stebėtiną saiko jausmą, kuris, didele dalimi, ir sukuria pustonių estetiką. Senų nuotraukų, atkuriančių istoriją seka, nėra visąlaik animuojama, pildoma piešiniu. Piešinys atsiranda kaip naivus komentaras, kaip nuotraukos tąsa ar vaikiška fantazija. Nepamirštami tie kryžiai, žiūrintys į Lietuvą, ir tiesiog keliais brūkšniais paaiškinantys būtent tokios filmo stilistikos pasirinkimą. Tiesiog jokioje kitoje manieroje sukurtame filme kryžiai negalėtų žiūrėti…
Stilistika nerevizuoja požiūrio į tremtį, netgi nesistengia pasakyti kažko tokio, ko lietuviškoje dokumentikoje, publicistikoje nebuvo, papildoma faktologija nėra tikslas. Ne istoriniai, o emociniai asmeniniai atradimai šio filmo stiprioji, turinio pusė.
Vienas tylus – tylus, nes režisierei aplamai svetimas mėgavimasis kuria nors pasirinkta maniera – atradimas yra įsiterpiančios tarp nuotraukų kino kronikos naudojimas. Sena kronika anaiptol ne laikmečio kontekstą sukuria, o leidžia pajusti nuotraukų statiką. Kronikoje lyg atkuriamas anas gyvenimas, o nuotraukose laikas stovi, sustingęs. “Sustingęs tvermės metas” vadinosi šviesios atminties Henriko Šablevičiaus filmas apie tremtinį Balį Gajauską. Taip randasi lietuviškų filmų apie tremtį kontekstas, kuriame ir Šoblės filmas, ir Algimanto Maceinos “Juoda dėžė”, beje, tam tikra prasme artima G. Beinoriūtės filmui – “…dėžėje” režisierius pagreitintu filmavimu pasakojo apie palaikų pergabenimą į Lietuvą, o pagreitinimai – kaip animacija G. Beinoriūtės filme – sukūrė ir distanciją, ir rituališkumo, apibendrinimo pojūtį.
Žemėlapiai, kurie išnyra filme, su visais tais suskirstytais regionais, šiame filme sukelia asociacijas su kreivais kalėjimo planais. Deja, ne evakuaciniais. Net neatrodo, kad juose nubraižyta-subraižyta didelė šalis. Kažkaip mažai juose vietos, ankšta. Ne, filme nenuskambės tas visiems žinomas apibrėžimas – “tautų kalėjimas”. Filme apskritai nėra nei skambių žodžių, nei apibrėžimų. Bet būtent jis, kalėjimas yra ta emocine asociacija, priverčiančia susigūžti, sukeliančia patirties gūdumo pojūtį. Per tą kalėjimą ir rieda traukinukas, o mergaitė skaičiuoja kiek lietuvių sutilpo į jiems skirtus vagonus…daug sutilpo… neužmirškit…Tik tiek.
Rasa Paukštytė, www.lfc.lt