Edukacinio-kultūrinio projekto „Kino busas“ lektorius režisierius Antanas Gluskinas sako, kad Lietuvos vaikai yra apvogti – 95 procentai kino teatruose rodomų filmų yra Holivudo produkcija.
Rodo nepriklausomą kiną
Režisierius šiemet už Šiaulių dramos teatre režisuotą spektaklį jaunimui „Bela, Bosas ir Bulis” buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi”.
Dar vieno apdovanojimo sulaukė visai neseniai: prodiuserinės kampanijos „Monoklis”, kurios vienas iš steigėjų – A. Gluskinas, prodiusuotas filmas „Balkonas” laimėjo „Sidabrinę gervę” ir buvo pripažintas metų trumpametražiu filmu.
Šį kartą į Šiaulius A. Gluskinas atvyko su „Kino buso” projekto komanda, keliaujančia po Lietuvą. „Kino busas” jau trečius metus ne tik nemokamai rodo filmus vaikams ir jaunimui, bet projekto metu ir patys vaikai turėjo galimybę kurti scenarijus bei, padedami profesionalų, susukti kino juostas.
A. Gluskinas į projektą įsijungė nuo pirmųjų metų. Dalyvauti sutiko dėl idėjos – rodyti europinį, nepriklausomą, o ne holivudinį kiną. Edukacinė projekto pusė – supažindinti vaikus ir jaunimą su kino procesu. Kad jie suprastų, jog filmas nėra taip lengvai sukuriamas, kaip visiems atrodo, kad procesas trunka ir 10 metų.
Kiną kuria, bet neplatina
Kodėl svarbu kino meną pažinti nuo mažumės?
Svarbu praplėsti kultūrinį akiratį. Vaiko nereikia apgaudinėti ir rodyti, kad tėra viena meno rūšis – pramoginė. Yra ir kitokių filmų, nei tie, kuriuos jie įpratę matyti per televizorių ar kino teatruose.
Kokia yra Lietuvos kino gamybos, platinimo ir žiūrėjimo kultūra?
Gamybinė kultūra yra pakankamai stipri, Lietuva – profesionali šalis, į kurią atvykstama filmuoti ir iš užsienio. Nors daug kas šneka, kad kinas – miręs, aš tam nepritariu, nes pažįstu studentus, kurie šiemet baigia studijas. Tarp jų yra labai stiprių režisierių ir įdomių darbų.
Platinimas, mano nuomone, dar tebėra embrioninėje stadijoje. Daugelis komercinių kino teatrų atsisako platinti lietuvišką produkciją, bijodami nesurinkti žiūrovų. Išdrįso rodyti tik kelis filmus. Taip nutiko su „Balkonu” – vienas iš kino teatrų įžvelgė, kad lietuviškas filmas atsipirks. Ir rezultatas nustebino.
Kokia lietuviško kino pasiūla vaikams ir jaunimui Lietuvoje?
Filmų visiškai nepakanka. Per 19-ka nepriklausomybės metų turime du filmus: Vytauto V. Landsbergio „Jonuką ir Grytutę” bei Inesos Kurklietytės „Varnų ežerą”. Pastarasis nėra visiškai vaikams, trūksta vidinės cenzūros.
Kai kuriu spektaklius vaikams, vadovaujuosi taisykle – apie žiūrovą galvoju kaip apie savo vaiką. Juk jam noriu suteikti viską, kas geriausia. Spektakliais bandau ne moralizuoti, o išmokyti.
Kokie saugikliai būtini, kuriant vaikams?
Pirmiausia – konsultuotis su psichologais, paskaityti psichologijos knygų. Antra – dalyvauti dirbtuvėse su vaikais. Trečia – nepamiršti moralės ir etikos. Ne tik, kad vaikams būtų linksma: jie irgi turi problemų, minčių, kurias teatras gali padėti išspręsti, suteikti informacijos.
Ar kurdamas pritaikote savo vaikystės patirtį?
Taip, tai man labai artima. Kaip žmogus esu vienas, bet nesu vienas kaip kūrėjas. Yra aktoriai, dailininkas – visi šnekamės.
Šiauliuose, statant spektaklį „Bela, Bosas ir Bulis”, radome daug sąsajų su aktorių asmeniniais išgyvenimais. Statyti pagal statistiką – ne man.
Vaikų nereikia apgaudinėti
Ar vaikas – reiklus žiūrovas?
Labai. Man vaikas, kaip žiūrovas, patinka atvirumu. Jei nepatinka, viduryje spektaklio tai pasako. Kartais – tiesiogiai, kartais – netiesiogiai: „Kada baigsis?”, „Einam namo!”, „Noriu į tualetą ar valgyti”.
Vadinasi, vaiko dėmesio kūrinys nepatraukė, ir jis reikalauja dėmesio iš kitų. Tada ieškau atsakymo, kas yra blogai.
Vakaruose režisieriai, statydami spektaklius, daug kartų juos parodo mokyklose ar darželiuose, stebi reakcijas, kalbasi, nagrinėja.
Bandau šią patirtį įgyvendinti ir Lietuvoje – likus savaitei iki premjeros, organizuoju peržiūrą vaikams. Rezultatu džiaugiuosi: vaikai drąsiai sako savo nuomonę, pasiūlymus.
Dauguma kūrėjų turi išankstinę poziciją, jog vaikai daug ko nesupranta arba supras tik užaugę. O kodėl ne dabar paaiškinti? Kai kurie kūrėjai nusprendžia vaikui pasakoti paprasčiau, neužversti bėdomis ir sudaryti pasakų pasaulio iliuziją. Bet taip mes apgauname vaikus. Su vaikais turime kalbėtis kaip lygis su lygiu – kaip mąstančiu žmogumi. Tada filme nereikės efektų.
Kaip tėvams atsirinkti, ką jų vaikui verta pamatyti?
Pats auginu du vaikus. Lietuvoje tėvams nėra alternatyvios pasiūlos, ką rodo, ten ir einame.
Manau, kol kas vaikai kine yra apvogti, jie temato amerikietiškos gamybos filmus. Tarp jų yra gerų vaidybinių ir animacinių filmukų, bet kai jie užima 95 procentus rinkos, vaikai mato tik vieną pusę ir visus filmus vertina taip, kaip amerikiečiai. Bet yra ir kitoks kinas.
„Balkonas” buvo tarsi ledlaužis. Filmas patinka tiems, kam per 30, ir tiems, kuriems – iki 16-os. Pirmiesiems sužadina atsiminimus, kitiems rodomas laikotarpis – įdomus ir egzotiškas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ, zivile@skrastas.lt