Miražas stepėje

Taip susiklosto, kad filmas „Vulkanovka. Po didžiojo kino”, kuriamo Giedrė Beinoriūtė eina prieš pusmetį pramintais Šarūno Barto filmavimo grupės takais Dievo užmirštame užkampyje Kryme stepėse, pasiekė mus anksčiau už „Septynis nemato­mus žmones”. Barto filmas negalėjo būti rodomas „Kino pavasaryje”, nes jo oficiali premjera buvo numatyta Kanams. Taigi pasekmė aplenkė priežastį ir postscriptum tapo preliu­dija. Todėl žiūrint „Vuikanovka” ap­ima keistas kino materijos dvilypu­mo – ir jos tvarumo, ir iliuziškumo -jausmas.

Namas sudegė, virto pikt­žolėmis apėjusiais griuvėsiais, bet ja­me dar lik bus apsistota, geriama, mušamasi ir mylimasi, o po kiemą kapstytis vištos, žąsys ir kalakutai. Tačiau svarbu ne tai. Kažin ar ver­ta čia ieškoti paralelių, nes „didysis kinas”, regis, buvo tik pretekstas ki­tokiam. Beinoriūtei įdomu pati Vuika­novka, beviltiškai nyki, savaip be­vardė viela, neturinti nieko bendra su antikiniu požemio kalviu ir jo griau­namosiomis galiomis. Tokiu vietų ir vietovardžių tarybų valdžia paliko tūkstančius. Kaimo krautuvė su gė­dos lenta prasiskolinusiems, retkar­čiais kursuojantis surūdijęs autobu­sas, šulinius atstojančios vandens cisternos. „Civilizaciji nima nijakoj.” Kinas, be abejo, sujudino sąstingiui pasmerktą Vulkanovkos kasdienybę, galima nujausti, net pakeitė kai ku­riuos likimus. Bet iš esmės pasirodė ir išnyko kaip nerealus kitokio gyve­nimo miražas, palikdamas nesuvo­kiamą ilgesį. Šis jausmas atbuks ir užsimirš, bet kol kas žmonės gyvena filmavimo prisiminimais.

Jie noriai kalba apie tai, kaip vis­kas buvo ir buvo kitaip, nei galėjai įsivaizduoti darant kiną, kaip visą naktį perstatinėjo prožektorius, kad nufilmuotų tik stovinčią mašiną, pa­sakoja apie „objektą” (taip vadintas sudegęs namas), apie „masuotę” (kai susirenka būrys žmonių), apie tai, kaip patys filmavosi ar gamino val­gį filmuotojams. Žinoma, kai kurie, kaip buvęs „objekto” sargais, daro tai už dvi pažadėtas grivinas. Ilgesys la­biau įsismelkė į širdį moterims, jaut­resnei žmonių padermės daliai.

Beinoriūtė atskleidžia šias nuolai­kas ir atsivėrimus,  įpintus į mieguis­tą Vulkanovkos gyvenimo tėkme, tarsi tarp kitko, neprovokuodama si­tuacijų kaip ankstesniame savo fil­me „Troleibusų miestas”, režisierė yra išbandžiusi įvairias žanrų jungtis ir, atrodo, ketina tęsti ieškojimus, bet akivaizdu, kad turi subtilų grynosios dokumentikos pojūtį. „Vulkanovko­je” viskas plaukia tarsi savaimine vaga, kaip dienos rūpesčiai, kelias iki cisternos ir atgal, karvių bandos parginimas, kaip totoriškos užstalės nu­sileidus saulei. Ir šis žemės pakraš­tys, nufilmuotas Audriaus Kemežio, kur skendi rūkai, o dangus susilieja su stepe, yra gražus ir liūdnas.

„Didysis kinas” apleido Vulkanov­ka, iškeliavo j Kanus ir kažin ar kada besugrįš. Kažin ar filmavimo dalyviai bent pamatys, kaip jie patys atrodo „masuotėje”, o po nebesančio „objek­te” kiemą kapstosi žąsys ir kalakutai. Kažin ar gyvenvietę supurtys koks nors kitas didelis įvykis. Liko videomonitorius, iš kurio jauna mergina siun­čia linkėjimų savu totorei senelei nuo Vilniaus „Hannerio” bokšto (išsipildęs sapnas), ir karštas mergaitės, Barto filme suvaidinusius tiesiog mergaite, prašymas – „Šarūnas, prijezžai…”

Linas Vildžiūnas, 2005m., „Kinas“ nr. 2