Ištraukos iš recenzijų, kurios buvo publikuotos internetiniuose puslapiuose – www.lfc.lt, www.15min.lt – po filmo premjeros Vilniaus tarptautinio kino festivalio ,,Kino pavasaris’2016″ programoje ,,Lietuvių filmų premjeros”.
Ištrauka iš recenzijos ,,KP. Kokiais siekia būti trumpi ir įvairūs?” / autorė Elena Jasiūnaitė / 2016 04 03/www.lfc.lt
Lino Mikutos „Šaltos ausys“ priverčia prisiminti lietuvių dokumentinio kino tradiciją. Kažkur toli Lietuvos „apendikso“ vienkiemyje gyvena du vyrai – tėvas ir jo kurčnebylis sūnus. Augina gyvulių bandas, gyvena po vienu stogu ir… labai sunkiai randa bendra kalbą. Būdami tokiais skirtingais jie pykstasi, užsispiria ir nebesikalba, nors kartais kamera užfiksuoja ir stačiokiško švelnumo gestą. Herojai kalba mažai – apie juos ir jų santykius suprantame iš detalių: ar tai būtų pagamintas sumuštinis, ar nenoras atiduoti aviną skerdimui. Tai lėto tempo filmas, neforsuotas, išlauktas, išstebėtas, ir – jei ne besikeičianti gamta – atrodytų, kad vienkiemio laikas sustojo.
Ištrauka iš recenzijos ,,Po KP premjerų. Didžiosios vienatvės” / autorė Rimgailė Renevytė / 2016 04 05 / www.lfc.lt
Lino Mikutos dokumentinis filmas „Šaltos ausys“ pasakoja apie vienkiemyje gyvenančius tėvą ir kurčnebylį sūnų. Uždara jųdviejų kasdienybė atskiria šiuos ne tik nuo civilizacijos ar visuomenės, bet ir vieną nuo kito. Režisierius kalba apie du personažus ir dvi istorijos puses, pats tarsi nepasirinkdamas prikišamos advokato perspektyvos. Iš dviejų skiritngų polių – tėvo ir sūnaus – ir kyla pagrindinis nesutarimas. Tėvas savo sūnų laiko ligoniu, negebančiu reikšti minčių ir natūraliai bendrauti. Sūnų Valerijų filme matome jautrų gyvybei: gamtai, žmogui, gyvuliams. Jųdviejų konfliktas randasi iš skirtingų pajautų ir skirtingo gebėjimo kalbėti. Suprantamas tėvo nerimas sūnaus atžvilgiu: pats sensta, o sūnui vis dar prireikia jo pagalbos, prižiūrint ūkį ar imantis buitinės veiklos. Tačiau tėvo nerimas nuo pat pradžių turi liguisto priešiškumo.
Linas Mikuta filme „Šaltos ausys“ nustebina dokumentinio fiksavimo gebėjimu sukurti esminius kulminacinius taškus, o šie asociacijų pagalba žiūrovui išprovokuoja ir emocijas, ir logiškas išvadas. Dažnas dokumentinis filmas sukrečia savo tiesmukumu, ironija ar absurdu, tačiau Lino Mikutos vaizdinis dokumentavimas pasiekia tam tikrą simbolinį kalbėjimą. Paradoksalu, jog visi šie trys personažai – tėvas, sūnus ir režisierius, besislepiantis už kino kameros turi savitą kalbą. Režisierius tokį grubų ir buitišką šeimos santykį paverčia poetišku ir skausmingu išgyvenimu. „Šaltos ausys“ jautriai ir paprastai kalba apie tai, kokie vis dėlto tolimi ir nepažįstami gali būti patys artimiausi žmonės – tėvas ir sūnus. Visi savo vienatvėse.
Ištrauka iš recenzijos ,,Kino pavasario” dienoraštis. 2 dalis” / autorė Monika Gimbutaitė / 2016 04 07 / www.15min.lt
Didžiausių liaupsių šioje programoje nusipelno dokumentinis Lino Mikutos filmas „Šaltos ausys“, pasakojantis apie tėvo ir jau suaugusio kurčio sūnaus rutiną vienkiemyje. Vyrai sunkiai vienas kitą supranta, o kiekvienas bandymas išspręsti paprastas gyvenimiškas situacijas virsta audringu konfliktu.
Šis filmas – tai dviejų žmonių nesusikalbėjimo, nesupratimo, vienatvės drama, tačiau režisierius joje randa ir humoro, ir skausmo, ir savigailos prieskonių. Jautrus L.Mikutos žvilgsnis personažus pristato ne kaip kitos socialinės klasės ar kultūros tipažus, bet kaip labai artimus ir žmogiškus herojus. Meistriškai gamtą fiksuojanti kamera žiūrovui suteikia atokvėpį nuo nesibaigiančių vyrų konfliktų, o kaimo rutina – nepoetizuojama, tačiau ir nesuvulgarinta – čia intymi, net jei ir nepažįstama.