Poezija ir proza, mirtis ir sugrižimas

Anksčiau paaiškinimų nereikalavęs, savaime suprantamas tandemas „scena ir poezija“ šiandien skamba kaip išimtis, kaip švelni keistenybė. Ir galbūt signalizuoja ne tik grįžimą į „normalią“, gerokai ramesnę būseną, bet ir scenos nuovargį nuo efektingų, daug žadančių ir mažai duodančių, sproginėjančių aktualia tematika ar konceptualizmais kūrinių. Ir galbūt – pasiilgimą ramaus buvimo su aktoriumi, su harmoningai sveriamu žodžiu, su akimirkos trupmena, ties kuria norisi užsibūti. Kalbu ne apie paprastą poezijos skaitymą ar bardų vakarus, bet apie poezijos spektaklius.

Poezijos žemė universali ir gerokai didesnė nei teatro, kuri jau raikoma net pagal smulkią geografiją. Daiva Čepauskaitė mūsų poezijoje jau seniai yra, o teatre ji buvo tik Kaune, bet ne Vilniuje ar kuriame kitame mieste. Ir net tie buvimai buvo tik šalia – šalia Laisvės alėjos esančiame Kauno kameriniame teatre su smagiomis pjesėmis vaikams ir vienu savos poezijos spektakliu, šalia teatro esančiame radijo teatre, kur laimėtos pirmosios konkursų vietos. Dabar beveik per mėnesį Vilniaus teatruose pasirodė dvi premjeros, ir galime susipažinti su poezija ir buvusia radijo pjese. Negalime to laikyti naujos autorės pripažinimu, nes vis dėlto tai – antriniai produktai, o ir užpernykščio „Poezijos pavasario“ laureatės ąžuolų vainikas tikriausiai sudžiūvo. Nauji spektakliai, manau, svarbiau ir teatrams, ir žiūrovams.

Eilėraščių grybelis

Bet nebūčiau teisus sakydamas, kad Keistuolių teatre kino režisierės Giedrės Beinoriūtės pastatytas spektaklis „Meilė iš paskutinio žvilgsnio“ yra tikrasis grįžimas prie poezijos spektaklio. Jis taip primena daugelio bardų pasirodymus ir jų mini spektakliukus, pagaliau – yra taip arti Keistuolių stilistikos, kad vargiai įmanoma kalbėti apie naujesnį poezijos skambesį. Gal greičiau – apie bandymą prie jos sugrįžti. Nes čia yra ir bardų – Andriaus Kulikausko ir aktorės Joanos Čižauskaitės – ne itin kokybiškai traukiamos dainos pagal Liutauro Degėsio, Jurgio Kunčino, Jono Strielkūno, Algirdo Verbos eiles (bet skirtingi autoriai griauna vienos poetės pasaulį). Ir yra „keistuoliškas“ „ėjimas į žiūrovą“ – spindinčiomis akimis ir visaužmušančiu nuoširdumu.

Taip perteikiama poezija taip pat kelia klausimų. Ar tai yra metodinė režisierės priemonė – efektingai viską (pa)aiškinant priartinti poeziją prie šių dienų žiūrovo? Ar jis nebeimlus žodžiams, nesiužetiniam pasakojimui? Teatro Čepauskaitės eilėse yra, bet labai nedaug – pavarčius jos knygas aiškiai matai, kad čia daugiau dialogų su savimi ir su poezija, o (auto)ironija yra vėlgi savojo gyvenimo, smagių pastebėjimų ir savų kūrinių vertinimas.

„Ne eilėraštis – grybelis“, – prisistato Ji, bet dar nemanai, kad tai ir bus spektaklio motto. Iš eilėraščių sukurpiamas siužetas, jis ir išspausdintas (kad kas neliktų nesupratęs): „Ji gimė su kailinėliais. Ji surado meilę, o po to – Bradą Pittą (…) Bet jis ją paliko, o ji paliko kitą. Pražydo alijošius. Jie ir vėl susitiko. Tiktai per vėlai.“ Gyvenimas scenoje tiesiog veržiasi meilės ir tragedijų intrigomis. O siužetui pagrįsti išgriebiami žodžiai, akcentai. Eilėraštis nekeičia prasmės, bet intonaciją – kardinaliai.

Džiugi Jos vaikystė ir eilės kaip skanduotės: su tokiu dirbtinumu tik pionieriai ir spaliukai sveikindavo Staliną. Pabrėžtinai ir dirbtinai džiugiai. Vėliau „primygtinumo“ intonacija nekinta: jei jau Ji laukiasi, tai aktorė išpūs pilvą kaip aštuonioliktame mėnesyje. Jei Čepauskaitės poezijoje yra neretas batų įvaizdis, tai jų čia bus tiek, kiek kino žvaigždės spintoje. Atėjo laikas gimdyti – atsiras ir eilėraštis „Pribuvėja“. Negali paneigti įdomaus mitologinio jos traktavimo, kai ši tampa ragana, bet visos kompozicijos, net „numeriai“ dėliojami pagal iš anksto susikurtą siužetą. Moteris pereis visas stadijas nuo mergytės iki senutės, tad bus ir jos „nusivalkiojimo“ su kazino kekšės suknele (pasiteisina tik eilės, artimos miesto romansams), ir kažkodėl išlendantis rusiškas „kokošnikas“.

Žinoma, eiles galima perskaityti ir taip. Bet kyla ne tik tonacijos, bet net etikos klausimas. Keista, kad režisierė, taip pat ir poetė, sugebėjo taip nejausti nostalgiškai niūrių, kartais apatiškų, kartais vos vos komiškų autorės intonacijų ir jos eilių „scenovaizdžio“ – nykaus miesto su lietumis ir katėmis, gatvėmis ir tingiu-privalomu ar kartais trokštamu bendravimu. Atlapas bendrauti aplinkos ir daiktų pasaulis ir vienatvė dviese. Bet spektaklyje to nėra, jis apsieina be aštraus ir skausmingo buities akimirkų skrodimo, be „knarkiančių“ ar „alpių šventoriaus moterų“, be beveik šymborskiškų gyvenimo ataskaitų (“Kartą jaučiausi laiminga./ Du kartus nelaiminga./ Tris kartus niekaip nesijaučiau.“) Užtat regime mitologinį kalnelį – gimimo ir mirimo vietą ir aibes butaforinių daiktų, tokio prasto „stilingojo gyvenimo“ atributų. Ir banalių, tarpais vulgarių intonacijų (“Durneli tu mano, durneli“) ar atviro „nudavimo“: kaimo boba rėkia „Ak, ta saulė rupūžė!“, bet eilėraščio pavadinimas koreguotų balsą: „Pavasaris pagal Juozą Žlabį-Žengę“. Ir kai į X kreipiamasi „mano mielas“, o vėliau atskleidžiama, kad tai kalbama alijošiui, triukas pavyksta: žiūrovai juokiasi apgauti, žvalgosi – geras „bajeris“, ne? Bet čia labiausiai apgaunama poezija. Cituojant poetę – „Kaimynai skriaudžia Skriabiną“. Tikiuosi, kad dalis kaimynų, grįžę namo, atsivertė poetės knygą. Eiles prikelti reikia, būtina.

Amžinas sugrįžimas


Ir priešingai, bet ne priešinant (kartais gyvenimo repertuaras tai atlieka): Jūratės Paulėkaitės ir Dainiaus Gavenonio spektaklis „Kartu“ pagal Daivos Čepauskaitės radijo pjesę „Pupos“ buitinę situaciją pripildo mitologijos ir poezijos. Negali sakyti, kad jos nebuvo visiškai banalioje situacijoje: amžius kartu praleidę senukai užstringa savadarbiame lifte ir ima bartis, vėliau mirties akivaizdoje išpažįsta meilę, o kai durys atsidaro, pro jas vėl įžengia gyvenimas su tais pačiais barniais. Bet vien dėl to, kad situacija yra pernelyg banali, su apsižodžiavimais ir smagiai kvailo pavydo scenomis (ak, yra ir trečias? Paštininkas Martynas?), ji ir sufleruoja amžinąjį gyvenimą ir atsikartojimus be pabaigos.

Banalumą sustiprina utriruoto grotesko vaidyba: aktoriai su pastorintomis kūno dalimis krypuoja, dūsauja, krenkščia, taškosi seilėmis. Mušasi ir taiso įvairiausias grimasas. Archetipiniai kaimiečiai nuo Antavilių iki Amsterdamo. Springsta savo žodžių sraute ir prakeiksmuose, prisipažįsta prieš 50 metų padarę nuodėmių. Tokią Brigitą, kokią vaidina Ilona Kvietkutė – primygtinai demonstruojančią savo mimikas, matėme ne kartą, ir ji tai daro puikiai. Bet smagu matyti nuo stotingo Oidipo ar pleibojiško Paulio („Ugnies veidas“) taip nutolinantį savo įvaizdį Dainių Gavenonį, kurio Alfonsas, regis, tuoj išleis paskutinį kvapą nuo maišų tampymo.

Scenos situacija tiesiog prašosi neužsižaisti fizinio teatro juokeliais, ir čia turi atsirasti tai, ko nebuvo pjesėje, bet buvo jos ištakose – lietuvių pasakoje: ano pasaulio, į kurį neša transcendentinis liftas. Senukai stoja nuogi prieš Dievą, prieš kurį (tokia jau prigimtis) – vėl meluoja ir apsimetinėja nelietę duonos, neragavę obuolio. Tokia keista lietuviška Pradžios knyga, pasenusių Adomo ir Ievos versija: juk mes nežinome, kiek jie rojuje gyveno, kita vertus – štai koks buvo tas jų rojus. Arba: visada rojus yra dabar. Ir tai, kad senukus keičia šokėjai Edita Stundytė ir Tautvilas Gurevičius, sukuria sceninį mitiškojo pasaulio atitikmenį: čia apsieinama be kalbos, čia viskas yra judesiai ir jų kanonai. Siužetinį amžinybės matmenį lydi amžinas pirmykštis judesys.

Tai, kad spektaklį kūrė dailininkė Jūratė Paulėkaitė ir aktorius Dainius Gavenonis, išduoda tik keletas nesustygavimų: lyg ir trūktų griežtesnio žvilgsnio iš šalies ir scenų „suveržimo“, nes užsižaidžiama juokinimais, pašėlusia pantomima, kurią žiūrovas pagauna tuoj pat, tad nebūtina jam jos kimšti kaip vogtos nuo Dievo stalo duonos. Bet režisūra priverčia ir restrospektyviškai spėlioti, kiek Jūratė Paulėkaitė buvo tik dailininkė Oskaro Koršunovo spektakliuose, o kiek tų staigių scenos kaitų, šviesų užgesimų, antigravitacijos ir alogikos erdvėje buvo jos sugalvota. Ir analogiškai, kiek šiame spektaklyje juntama Koršunovo režisūros įtakos. Dabar to nesupaisysi, ir atsakyti nebūtina. Bet šiaip ar taip, šiandien galima sakyti, kad tai – OKT stilius.

Mito įteisinimas


Ties šiuo spektakliu negaliu nepaminėti dar vieno „amžinojo sugrįžimo“ – cenzūros, uždrausto spektaklio plakato. Spektakliui tai tiko, nes, kaip sakė Federico Fellini, „cenzūra – tai reklama, už kurią sumokėjo valdžia“.

Bet a) motyvuoti tuo, kad plakate rodomi seni kūnai (tai kas, kad „sukurti“ iš kažkokios medžiagos, skulptorius Donatas Jankauskas-Duonis) gali trikdyti senukus, tolygu oficialiai pripažinti, kad valdžia leidžia tik jauno žmogaus kultą. Ką tuomet ji vograuja apie kavutę senjorams? Tačiau kas pasakys, ar senukams nepavydu ir nepavojinga matyti jaunas lieknas reklamines merginas? Kraujas neužverda, širdys išlaiko?

b) Jei tai – oficiali savivaldybės pozicija, kodėl tada leidžiamas pats spektaklis? Į jį juk taip pat gali ateiti pagyvenę žmonės. Ar nereikėtų plakate parašyti N-70?

c) Matau reikalą savivaldybei priminti, kad Vilniuje negalima rodyti ir būtina sunaikinti Ingmaro Bergmano išmintingo filmo „Sarabanda“ kasetes, nes ten – atleisk jiems, Viešpatie, guli lovoje nuogi Liv Ulmann ir Erlandas Josephsonas, kuriems jau per 60. Taip pat reikėjo drausti rodyti Alvio Hermanio „Ilgą gyvenimą“ su visa senyvų žmonių antropologija ir anatomija. Ir dar daugelio kitų įstabių meno reiškinių.

d) Ar kas nors galėtų paaiškinti, kodėl apskritai plakatus pagal kažkokią estetiką turi tvirtinti ar bent jau leisti kabinti Vilniaus savivaldybė ir miesto dailininkė, jei jie nepažeidžia Konstitucijos? Ar būtent tai – valdžios senatvinis sumarazmėjimas?

„Jei tik nerašau apie valdžią, religiją, politikus ir kitas institucijas, aš galiu spausdinti bet ką“, – šmaikščiai apie minties laisvę XVIII a. kalbėjo komedijų genijus Pierre’as Auguste’as Beaumarchais. Ak, Pjerai, mes galime tik pavydėti.

Vaidas Jauniškis, „Verslo žinios”