Režisierius M.Survila – apie stebuklų lauką Kariotiškėse

Ketverius metus gamtininkas, režisierius ir operatorius Mindaugas Survila su kamera stebėjo Kariotiškių sąvartyno žmonių gyvenimą. Šiemet gavęs „Sidabrinę gervę“ už geriausią ilgametražį dokumentinį filmą, režisierius pirmiausia dėkojo savo „aktoriams“.

Jūsų specialybė – biologas. Kaip iš gamtos mokslų nėrėte į kiną?
Tai nebuvo nyris stačia galva, susukti filmą apie gamtą svajojau dar mokykloje! Šitą norą išpildžiau: baigęs universitetą pradėjau filmuoti. Taip 2007 metais gimė dokumentinė juosta apie erelius žuvininkus „Susitikimas su žuvininkais“. „Stebuklų laukas“ nuo gamtos toli neatitrūksta, bet turi kiek platesnį kontekstą: tai ir socialinės, ir ekologinės problemos. Mane, kaip biologą, visur veda smalsumas ir noras pažinti. Tarkim, kodėl viena paukščių rūšis gyvena būtent toje, o ne kitoje vietoje? Kažkas panašaus buvo ir su “Stebuklų lauko” žmonėmis. Man tiesiog rūpėjo sužinoti, kaip jie gyvena: kaip dirba, prausiasi, miega, kokia jų buitis. Jie tokie, kaip ir mes: skaito knygas, domisi politika, klausosi radijo.

Visa filmo kūrimo istorija prasidėjo gan paprastai: lydėjote sociologę Donatą Petružytę į Kariotiškes, kur talkinote jai filmuodamas. Šitaip ekspromtu ir sumąstėte kurti filmą? Norėjote parodyti tų žmonių gyvenimą kitiems?

Aš nesiekiau jokių didžių tikslų: norėjau tiesiog viską fiksuoti. Man pačiam tai buvo labai įdomu. Ėmus dirbti, sąvartynas po dviejų mėnesių buvo uždarytas. Norėjome pamatyti, kas bus: galvojome, kad, nustojus vežti šiukšles, žmonės turėtų išsivaikščioti. Bet Kariotiškėse vis tiek liko dauguma senbuvių.

Kokia buvo pirmoji akistata su sąvartyno gyventojais?
Buvo baisu. Labai baisu. Buvau pasiruošęs viskam.

Kodėl?
Važiuoji ir nežinai, kur papulsi. Buvau skaitęs porą straipsnių, kad sąvartyne gyvena vien valkatos ir iš kalėjimų išėję žmonės. Pirma kelionė į Kariotiškes buvo pavasario pradžioje. Kaip dabar prisimenu: stiprus vėjas, šlapdriba, šaltis… Iškart prie mūsų priėjo „spaudos atstovas“ Ryčka. Pradėjo rėkti, šaukti ant mūsų, kad dingtume. Sakė: „Žinom mes tokius…“. Nors ir bandėme aiškinti, kad mes – ne žurnalistai, bet jis mūsų negirdėjo.

Bet juk reikėjo kažkaip prie tų žmonių prieiti…
Po pirmojo „krikšto“ nenuleidome rankų ir vis su Donata važiuodavome į Kariotiškes. Neidavome ten, kur didžiausias gyventojų srautas – atvirkščiai: vaikščiodavome nuošalėje, kartais šypteldavome, pasisveikindavome su jais. Šitaip po truputį jie ėmė mus prisileisti. Galiausiai vieną dieną, kai buvo žvėriškai šalta, įsidrąsinome ir priėjome prie jų kūrenamo laužo. „Galim pasišildyti?“ – ir buvome priimti. Prasidėjęs bendravimas buvo išskirtinis tuo, kad mes su Donata beveik visai nekalbėdavome: mes klausydavome jų. O ko daugiau žmogui reikia? Išklausymo. Visi turi kažką pasakyti, bet dažnai neranda kam. Visa paslaptis – nuoširdumas.

Kas labiausiai Jus sužavėjo bendraujant su tenykščiais gyventojais?
Jie viską užsidirba savo rankomis. Jie niekam nekenkia, neprašo išmaldos. Jie – orūs žmonės. Rengiasi spalvotai, kuo ryškiau. Ir kartais per dieną net keturis kartus sugeba persirengti – vos tik atvažiuoja naujas sunkvežimis iš „Humanos“, jie išsirenka naują rūbų derinį. Dar vienas bruožas – jų nuoširdumas. Kai kalbi su žmogumi kaip lygus su lygiu, matai prieš save tarsi veidrodį: jei tu atviras, ir jis bus toks. Šitaip pamažu tapome draugais. Važiuodavau pas juos kaip pas senelius, kaip pas artimuosius. Ir iki šiol užsuku aplankyti.

Ar esate kalbėjęs su Kariotiškių gyventojais, kodėl jie pasirinko būtent tokį gyvenimo būdą?
Juk klausimą „kodėl tu taip gyveni” galima būtų užduoti bet kam… Pavydžiui, kas nors man pasiūlytų nusipirkti prabangų automobilį. Aš negaliu sau to leisti. Kodėl „taip gyvenu“ ir „tiek uždirbu“, kad negaliu sau to leisti? Galėčiau važiuoti į Kiniją, nusipirkti tušinukų ir vėliau juos parduoti turgavietėje. Vėliau važiuoti į Taivaną nusipirkti kompiuterių ir vėliau vėl parduoti. Dar po kelerių metų jau siųsčiau į Kiniją kitus žmones ir taip susikraučiau turtus, už kuriuos galėčiau sau leisti keliones ir ne vieną prabangią mašiną. Bet aš tikrai nesiruošiu važiuoti į Kiniją pirkti tušinukų. Apskritai daugelis žmonių gyvena savo įprastu ritmu ir „nesiruošia važiuoti pirkti tušinukų“… Galbūt jie yra laimingesni už statistinį lietuvį. Jie neturi naštos, įsipareigojimų. Garaže stovinčios dvi liukso klasės mašinos ir paskola, kybanti virš galvos, neduoda didesnės laimės.

Gavęs „Gervę“, iškart su šampano buteliu keliavote pas savo „aktorius“. Kaip jie jaučiasi tapę kino herojais?
Manau, jie didžiuojasi, kad yra tapę „Stebuklų lauko“ dalimi. Juk be tų žmonių ši vieta būtų bevertė. Filmu juos įamžinau, pastačiau jiems pamink­lą.

Kūrinį vadinate dokumentine poema. Kodėl?
Filmas nerodo konkretybės. Jis tiesiog srūva iš ekrano, ir kiekvienas per pateiktus vaizdinius esmę suvokia skirtingai. Labai platus interpretacijos laukas. Tikriausiai pagrindinis filmo privalumas yra tai, kad visi žmonės jame gali atrasti kažką savo.

Ketverius metus atidavęs „Stebuklų laukui“, vėl imatės kūrybos?
Taip, dabar visą laiką skiriu naujam projektui – filmui apie Lietuvos sengires: renku medžiagą, ieškau rėmėjų. Jeigu norite daugiau sužinoti apie jį arba prisidėti prie filmo kūrimo, visus kviečiu užsukti į www.miskas.survila.lt.

Kino kritikė Sonata Žalneravičiūtė: Kalbėdamas apie socialinį reiškinį (kaip paribio (asocialių) žmonių gyvenimą) filme „Stebuklų laukas“, M.Survila sugebėjo išplėsti jį iki filosofinių, psichologinių temų – žmogaus vienišumo, orumo, akistatos su mirtimi, laikinumo. Filmo autorius surado su šiais žmonėmis artimą ryšį, jaučiama autoriaus pagarba ir meilė tiems žmonėms.
Pati žiūrėdama filmą suvokiau, kad, net ir gyvendami visuomenės akimis nereikalingojo gyvenimą, šie asmenys išlieka dar grynesniais žmonėmis, jiems įtakos nedaro karjeros siekimas, turto troškimas. Jie tiesiog gyvena, myli, laikosi tų pačių neva civilizuoto gyvenimo tradicijų. Nors yra visiškai neapsaugoti, jie myli gyvenimą, o kai kurie iš jų yra išlaikę humoro jausmą ir išvis nieko nekaltina.