Režisierius Mindaugas Survila: pažinau Kariotiškių sąvartyno žmones kaip asmenybes

Režisierius ir operatorius Mindaugas Survila, dėka atsitiktinės pažinties, su kamera atsidūrė Kariotiškių sąvartyne, kur su pertraukomis praleido ketverius metus.

Režisierius ir operatorius Mindaugas Survila, dėka atsitiktinės pažinties, su kamera atsidūrė Kariotiškių sąvartyne, kur su pertraukomis praleido ketverius metus. Tenykščių gyventojų sutiktas priešiškai, laikui bėgant menininkas įgijo šiukšlyno žmonių pasitikėjimą ir rado draugų – dokumentiniame filme „Stebuklų laukas“ režisierius žiūrovams leidžia iš arti pamatyti, kokias paslaptis saugo šis sąvartynas ir šalia jo namus radę žmonės.

Kaip jums kilo mintis kurti filmą apie šiukšlyno žmones? Kodėl būtent apie juos?

Galima sakyti, kad sąvartyne atsidūriau beveik atsitiktinai. Tiesiog susipažinau su Vilniaus universiteto doktorante Donata Petružyte. Ji buvo sociologė ir rinko mokslinius duomenis savo daktariniam darbui apie Kariotiškių sąvartyne gyvenančius ir dirbančius žmones. Mokslinis metodas vadinosi „vizualinė antropologija“. Taigi Donatai tiesiog reikėjo, kad kažkas pafilmuotų. Nieko nežinojau apie sąvartyną ar juo labiau apie jame gyvenančius žmones. Man buvo smalsu.

Kai tik nuvažiavom pirmą kartą į sąvartyną, iškart supratau, kad vien tik moksliniais tyrimais neapsiribosime – būtinai reikia padaryti filmą apie šią unikalią bendruomenę.

Kokia buvo pirmoji pažintis su jais?

Pirmą kartą atvykus į sąvartyną, jautėmės labai nejaukiai, nes visi žmonės į mus žiūrėjo kaip į „tuos, kurie fotografuoja, slapta įrašo pokalbius ir paskui rašo straipsnius spaudoje“… Vietiniai tokių nemėgdavo, nes „tie“ apie juos rašydavo tik iš neigiamos pusės ir gerokai sutirštindami spalvas.

Po kokių 5 minučių prie mūsų priėjo 27 metų agresyvus jaunuolis ir žiauriai aprėkė. Taip ant manęs niekas gyvenime nebuvo rėkęs! Mes čia buvome nepageidaujami. Tačiau po poros mėnesių Ryčka (mus aprėkęs jaunuolis) tapo draugu…

Ar buvo sunku užmegzti ryšį, įgyti jų pasitikėjimą?

„Sunku“ – gal netinkamas žodis. Tiesiog reikėjo laiko, kad jie prie mūsų priprastų, kad mes juos pažintume. Kad jie suprastų, kad mes čia atėjome ne tiesiog pasityčioti iš jų. Mes atėjome, nes mums buvo įdomu juos pažinti kaip asmenybes. Iš pradžių mes tiesiog vaikščiodavome netoliese sąvartyno, vėliau pradėjome kartu dirbti (rinkome polietileną, stiklą), padėdavome žmonėms nešioti sunkius maišus. Ir tik kai jau gerai pažinome vieni kitus – pradėjome filmuoti.

Kas labiausiai padėjo susidraugauti su žmonėmis, kuriems jūs atrodėte įtartini?

Man atrodo, kad galioja tokia gyvenimiška taisyklė: „Kiekviename sutiktame žmoguje matai pats save“. Ta prasme – kaip tu elgiesi su žmonėmis, taip ir jie elgiasi su tavimi. Jeigu aš su jais nuoširdus – tai ir jie su manimi nuoširdūs…

Kaip pasikeitė jūsų išankstiniai įsivaizdavimai apie juos ir gyvenimą ten, kai viską pamatėte savo akimis?

Prieš važiuojant į sąvartyną, nesinorėjo tikėti, kad ten gyvena, kaip rašo spauda, vien tik nusikaltėliai, kaliniai ir apskritai – ne žmonės. Aišku, pirmas apsilankymas nebuvo jaukus, nes nežinojome, ką ten rasim… Bet po 2 mėnesių jautėmės 100 proc. saugūs. Daugelis žmonių tapo draugais, kuriais galėjome pasitikėti.

Kiek laiko praleidote ten, fiksuodamas to nepažįstamo pasaulio akimirkas?

Nuo pirmo apsilankymo sąvartyne iki filmo kūrimo pabaigos praėjo 4 metai. Aišku, sąvartyne nepraleidau visų tų metų. Tiesiog lankydavausi tam tikrais periodais: kartais kasdien, kartais tarp apsilankymų praeidavo kelios savaitės ar mėnuo.

Kas jus nustebino, ko nesitikėjote ten atrasti?

Praėjus gal porai savaičių, kai pradėjome lankytis sąvartyne, prie mūsų su Donata priėjo žmogelis ir iš kišenės ištraukęs saldainių, porą šokoladukų davė mums. Keista pasirodė, nes iki tol buvo kažkoks keistas supratimas, kad mes tiems žmonėms turėtumėme duoti,  o ne jie mums… Bet viskas buvo atvirkščiai…

Mindaugo Survilos nuotr./Filmas „Stebuklų laukas“

Kokia buvo pradinė jūsų filmo idėja, ką norėjote parodyti žiūrovams?

Labai džiaugiuosi, kad pradėjus filmuoti, pirmus 2 metus apskritai nebuvo kryptingos idėjos. Savęs visiškai neribojau ir prie nieko „nepritempinėjau“. Žiūrėjau atmerktomis akimis ir filmavau viską, kas man buvo įdomu. Vėliau montažinėje prasidėjo filmo „statyba“… Buvo sukaupta apie 140 valandų filmuotos medžiagos. Daugelis filmuotų scenų – žiauriai įdomios. Tačiau pasakojimą apie sąvartyną turėjome sutalpinti į 1 valandą. Buvo tikrai nelengva…

Pabaigos titrai žiūrovams išduoda, kad šio filmo nesulaukė dalis jo dalyvių…

Būdavo liūdna… Atvažiuoji ir sužinai, kad jau Rudo su Kristina mirė. Po mėnesio Saškos nebėra… Dar po poros mėnesių mirė iš ligoninės eidamas Ciklopas… Užvakar skambino Janė – verkdama sakė, kad ir Tatarkos nebėra gyvųjų tarpe… Dabar tik 4 žmonės liko…

Ar dar juos aplankote? Ar jie pamatys šį filmą, o gal jau pamatė?

Paskutinį kartą buvau prieš porą savaičių. Jau anksčiau jiems esu rodęs filmo anonsą. Žiūrėdami jį, Rudas su Kristina šypsojosi. Vėliau Rudas surimtėjo ir paklausė: „Nejaugi aš toks senas atrodau?“ Filmą jau kai kuriems rodžiau. Panašu, kad jiems patiko…

Ar gavote kokią nors pamoką sau iš šio filmo?

Labai sunku rasti ribą, kur pasibaigia „filmas“ ir kur prasideda gyvenimas (tiesiog buvimais su šiais žmonėmis)… Žinoma, 4 metai praleisti su žmonėmis šalia sąvartyno man davė labai daug… O šis filmas man buvo ir kino mokykla, nes dirbau su profesionalais, kurie man perteikė labai daug patirties ir žinių. Esu jiems už tai labai dėkingas.

Audrė Domeikaitė, 15min.lt /2011 09 30