33-ejų vilnietis Antanas Gluskinas – naujausio Šiaulių dramos teatro spektaklio, skirto ne jaunesniems nei penkerių metų vaikams, režisierius. Prieš praeitą savaitgalį įvykusią spektaklio premjerą režisierių kalbinome apie pastatymus vaikams bei jo paties vaikystę, tėvystės džiaugsmus.
„Buvau ir esu pankas″
Kalbėdamas apie naujausią savo spektaklį, akcentavote, kad esate probleminio teatro vaikams krypties atstovas. Kodėl pasirinkote būtent ją?
Man tiesiog patinka pjesės, kuriose kalbama atvirai, nieko nevyniojant į vatą. Gal tokiam pasirinkimui įtakos turi ir mano asmeninės, charakterio savybės. Manau, kad tokios pjesės yra įdomesnės. Pavyzdžiui, pirmąjį savo spektaklį „Mano senelis buvo vyšnia” stačiau apie mirtį, kalbėjau apie tai, kaip vaikui papasakoti apie mirtį. Antrasis mano spektaklis buvo pasaka. Pamačiau ryškų skirtumą, pirmasis man patiko žymiai labiau, gal todėl, kad Lietuvoje tai – naujiena, o pasakų pas mus netrūksta. Jų ir neneigiu, neabejotinai turi būti ir vienokie, ir kitokie spektakliai.
Statote probleminius spektaklius Lietuvos vaikams, o ar pats su jais bendraujate, domitės tomis problemomis, su kuriomis susiduria šiuolaikiniai vaikai?
Žinoma, stebiu dabartinius vaikus. Stengiuosi teatro pastatymuose įvesti dar vieną madą – tiksliai nurodau vaikų amžių, nuo kurio jiems patariu žiūrėti vieną ar kitą iš penkių mano pastatytų spektaklių. Juk, jeigu vaikas nieko nesupras, jam bus neįdomu žiūrėti.
Aktyviai bendrauju su vaikų ir jaunimo linijų psichologais. Jie – lakmuso popierėlis, sugeriantis įvairiausias vaikų, jaunimo problemas. Todėl ateityje planuoju statyti spektaklius ir paaugliams, tokių pastatymų Lietuvoje šiuo metu iš viso nėra.
Ką darote pirmiausia: pasirenkate problemą ar kūrinį, kuriuo remdamasis statysite spektaklį?
Pirmiausia pagalvoju, apie ką norėčiau kalbėti su vaikais, jau vėliau prasideda kūrinio paieškos. Kai pradėjau „įsivažiuoti”, tai yra palaipsniui kurti vieną, kitą spektaklį, lengviau randu man tinkantį kūrinį, nes žinau, kokiomis temomis pjeses kuria vienas ar kitas aktorius. Juk yra ir absurdo, ir siaubo pjesių vaikams.
Pavyzdžiui, vienas skandinavų autorius yra sukūręs pjesę vaikams, pasakojančią apie du gėjus, auginančius vaiką. Švedų dramaturgė Suzanne Osten yra parašiusi pjesę vaikams, pasakojančią apie tėvų prievartą prieš vaikus, remiantis Hitlerio biografijos, konkrečiai – jo vaikystės faktais. Tokios temos man – įdomios. Kol kas neradau lietuvių autoriaus kūrinio vaikams aktualia tema, gal pačiam teks parašyti (juokiasi – aut. pastaba).
Lietuva – gana konservatyvus kraštas, ar nebijotumėte statyti spektaklių pagal šiuos paskutinius du Jūsų pateiktus pavyzdžius?
Buvau ir esu pankas, aš tikrai išdrįsčiau kalbėti tokiomis temomis. Tačiau čia iškyla teatrų drąsos klausimas. Kai stačiau pjesę „Medėjos vaikai”, kuri vaikams pasakojo apie skyrybas, keli teatrai jos atsisakė. Tik Kauno dramos teatras, tuomet vadovaujamas Gintaro Varno, sutiko. Vokietijoje, Olandijoje, Skandinavijos šalyse veikia atskiri teatrai, kurių spektakliuose vien ir kalbama apie vaikų problemas, žinoma paraleliai kuriamos ir pasakos. Vaikas nėra kvailas žiūrovas, jam teatre reikia žanrų, temų įvairovės.
Aktorių prašo nusiskusti barzdą
Nors spektaklius statote vaikams, juose vaidina suaugusieji. Kaip, Jūsų akimis, jiems sekasi perteikti vaikų charakterius, kad ir paskutiniame Jūsų darbe, spektaklyje „Bela, Bosas ir Bulis”?
Iš pradžių buvo sunku, bet dabar aktoriai vaidina pakankamai tiksliai ir teisingai. Svarbiausia, kad vaidindami vaikus, aktoriai jų „nevaikina” – neplonina balso, nesistengia atkartoti vaikų eisenos ar panašiai. To nedaro nė vienas Europos teatras, todėl ir aš, dirbdamas su aktoriais, prašau kuo tiksliau suvaidinti ne vaiką, o vaiko logiką.
Ar sunku suaugusiam vaidinti vaiką?
Įvairiai, tai priklauso nuo aktoriaus. Dauguma iš karto nori suvaikinti savo personažą, tačiau galiausiai įsitikina, kad to net nereikia. Pavyzdžiui, vienas iš aktorių kartą prieš spektaklį pamiršo nusiskusti barzdą, iš pradžių mažieji žiūrovai jį pamatę ėmė juoktis, tačiau galiausiai perprato jo logiką ir susidomėję stebėjo visą spektaklį, nebekreipdami dėmesio į tą barzdą.
Kokius reikalavimus keliate aktoriaus išvaizdai, amžiui?
Vienintelis reikalavimas tėra vyrų išvaizdai, jų prašau nusiskusti barzdą. Kol kas vaikų mano spektakliuose vyresnio amžiaus aktoriai nevaidino. Nors ir aktorių virš 30 metų taip pat laikau jau vyresniu, o tokie aktoriai puikiai susitvarko su jiems keliama užduotimi.
Demokratiškų tėvų vaikas savo atžaloms yra griežtas
Aktorių neretai klausiama, ar šie randa panašumų su savo herojais, o ar režisierius į savo statomą spektaklį įterpia kažką asmeniška?
Be abejo, į kiekvieną spektaklį stengiuosi įterpti dalelę savo asmeninės – vaikystės ar bendravimo su savo vaikais – patirties. Kaip sakė viena olandų dramaturgė: „Jei rašant pjesę, man neskauda širdies dėl herojų, pjesė – nevykusi”. Taip jaučiuosi ir aš, statydamas spektaklį, aš nerimauju dėl savo veikėjų.
Jei jau prakalbome apie vaikystę, koks buvote vaikas?
Visada buvau pats mažiausias klasėje. Ramus ir labai pareigingas, kol nesulaukiau paauglystės. Paskui „supankėjau”. Kaip minėjau, toks esu iki šiol.
O koks esate tėtis septynerių Rokui ir trejų Mortai?
Griežtas, nežinau, ar žiūrint iš jų pozicijų, – teisingas, bet pats tikiu, kad teisingas. Esu kitoks, nei mano tėvai, kurie buvo labai demokratiški, gal todėl širdyje tapau panku ir nebijau eiti prieš srovę. Savo vaikams esu griežtesnis, nors stengiuosi įsiklausyti ir į jų norus, ieškome kompromiso ir buitiniais, ir egzistenciniais klausimais.
Vaikai žiūri tėčio režisuotus spektaklius?
Visuomet. Pavyzdžiui, Mortai labai patinka mano spektaklis „Vaikystės etiudai”. Kadangi visus savo pastatymus įrašau į vaizdajuostes, ji dažnai paprašo parodyti būtent šio spektaklio įrašą, dainuoja to spektaklio dainas. Rokas – uždaresnis, nors ir dukra ne iš karto pasako, kas patiko, kas – nelabai. Dažniausiai abu pasako, kad patiko ir tik vėliau, stebėdamas jų žaidimus, kuriuose jie pamėgdžioja vieną ar kitą spektaklio veikėją, iš tiesų suprantu, kas jiems padarė didžiausią įspūdį.
Tai – mažieji žiūrovai, kurių reakciją galite stebėti, ar Jums svarbus Jūsų vaikų įvertinimas?
Svarbus, tačiau juo aklai nesiremiu, juk yra ir daugiau vaikų. Visi skirtingi: vieniems patinka viena, kitiems – kita. Su savo vaikais mieliau kalbu ne apie savo spektaklius, o apie jų kasdienybę – mokyklą, draugus.
Marina Ostapenko, ŠIAULIŲ KRAŠTAS”