„Nuvykęs į Stokholmą tyrinėjau savo svajonę“, – šypsosi kino režisierius Tomas Smulkis pristatydamas savo svajonės „tyrimo“ rezultatą – filmą „Rojaus beieškant“. Apie nepaaiškinamą trauką Švedijai ir šios šalies režisieriaus Roy Anderssono filmų meistrystę kino kūrėjas kalbėjosi su IQ.
Naujausias tavo filmas „Rojaus beieškant“ – dokumentinis kino dienoraštis. Kodėl pasirinkai patį atviriausią pasakojimo būdą?
Turbūt todėl, kad tai istorija apie mane. Pagalvojau, kad būtų neteisinga, jei ją pasakotų kažkas kitas. Norėjau kalbėti atvirai. Filme užfiksuoti dveji metai, kuriuos aš praleidau Stokholme: nuo to, kai vykau paskui savo svajonę iki šiokio tokio nusivylimo ir supratimo, kad aš jau turbūt užaugau.
Kodėl kalbi apie nusivylimą? Juk vis dėlto svajonė buvo įgyvendinta – susitikai, bendravai su R. Anderssonu, pamatei, kaip jis dirba.
Iš tiesų svajonė buvo įgyvendinta 100 proc. Tiesiog nuvykęs į Švediją, Stokholmą, aš ją tyrinėjau. Man patinka švedai, jų kalba, literatūra, kinas. Daugelis dalykų. Ir dabar man jie patinka, bet kitaip. Tiesa, važiuodamas į Švediją aš dar neturėjau plano susitikti su R. Anderssonu. Juo susidomėjau vėliau. O kai pamačiau Roy, su juo pasikalbėjau, mano noras įgavo materialumo. Tada tiesiog nurimau. Mano svajonės paieška jau baigta. Ieškodamas R. Anderssono ir laukdamas jo skambučio, „atradau“ režisierių Stokholmo gatvėse. Ir kai pamačiau jį, net tas susitikimas nebebuvo toks svarbus, nes jau iki tol buvau jį atradęs.
Ar todėl ir paskutiniai filmo žodžiai yra „…tylu, tylu“?
Taip, tai tas nusiraminimas ir kartu supratimas, kad daugiau to paties nebeįgyvendinsi.
Kuo tau labiausiai imponuoja R. Anderssonas ir jo filmai?
Jo filmai yra tokia estetika, kokios aš nesu matęs. Kinas, kuris nėra panašus į kiną. Pirmiausia viskas filmuojama ne eksterjere, o viduje – jo studijos paviljone. Iš tiesų viskas – lėktuvai, miestai, traukiniai, jūra…
R. Anderssonas teigia, jog tikrovė yra per daug nešvari, tad jis nori savo realybės supratimą – kadrą – kuo labiau išvalyti. Pirmasis susidūrimas su jo filmavimo ypatumais buvo ruošiama laivo scena filmui „Balandis nutūpė ant šakos ir pagalvojo apie gyvenimą“. Tai buvo visiškai neįtikėtina.
Įstrigo ir kita scena, kurioje vaizduojama mirštanti sena moteris. Ji guli ligoninėje, jos lankyti ateina sūnus ir duktė. Moteris rankose laiko piniginę, o jos vaikai stengiasi ją išplėšti savo motinai iš rankų. Vieta labai paprasta – ligoninė, moteriškė guli ant lovos su ratukais. Ta scena buvo ruošiama mėnesį (iš tiesų R. Anderssonas vieną kadrą įprastai filmuoja bent jau mėnesį). Ir kai jau buvo sustatytos visos šviesos, aktoriai surepetavę ir pasirengę filmuotis, Roy staiga ateina ir sako: „Žinote, pagalvojau, kad šių plytelių atspalvis netinkamas…“ Tada viskas buvo nuimta, perdaryta… Tai truko dar tris savaites. Jis be galo preciziškas ir tai man labai patinka – žiūri jo filmą ir matai, kad jame nėra nieko atsitiktinio.
Kalbant apie R. Anderssono filmų temas – jos yra labai tragikomiškos. Tai irgi man labai patinka, juk iš tiesų gyvenimas yra toks liūdnas, kad net darosi juokinga. Visi Roy filmų herojai išgyvena kažkokias asmenines krizes, lūžius, bet iš tiesų jų problemos yra tokios mažos, palyginti su viso pasaulio problemomis. R. Anderssonas tai daro su didele meile, jaukiai, lyg šypsodamasis iš jų.
Taip pat jo juostose mažai judančių kadrų ir visi jie – bendri. Taip norima leisti žiūrovui aprėpti viską vienu metu: žmones, aplinką.
Ar nekilo minčių R. Anderssoną pasikviesti į Lietuvą? Ir, beje, ar jis matė tavo kūrinį?
Taip, galvojome apie galimybę jį pasikviesti į Lietuvą. Vien todėl, kad jam šitas filmas labai patinka. Roy mane pagyrė, jog esu labai talentingas: jis gyvena Stokholme jau daugelį metų, bet nematė jo tokio, kokį aš jį parodžiau. Jis pasakė, jog šis filmas yra tai, ką verta pamatyti. Taigi mes iš tiesų kalbėjome apie atvykimą į Lietuvą. Tačiau jis dabar filmuoja, o kai jis filmuoja – nesiblaško tarp jokių kitų dalykų.
Kaip ieškojai, rinkai, komponavai tuos net paties R. Anderssono nematytus Stokholmo vaizdus?
Įsėsdavau į metro ir visą dieną važinėdavau. Turiu tokią juodą knygutę – dienoraštį, kuriame žymėdavausi viską, kas pasirodydavo įdomu: žmonės, situacijos, nuotaika. Išlįsdavau kokioje nors stotelėje ir vaikštinėdavau po miestą. Niekada neturėjau žemėlapio – buvau įtikėjęs, kad čia mano miestas, tad aš čia tikrai nepasiklysiu ir nieko blogo man neatsitiks. Taigi dar prieš pradėdamas filmuoti jau buvau atlikęs lokacijų paiešką. Jeigu dabar filmuočiau, manau, kad viskas būtų kitaip. Tuo metu užfiksavau to momento nuotaiką. Ta emocija, kurią aš palikau Stokholme, tikrai yra tame filme. Kaip ir rašant dienoraštį – iš rašysenos pasvirimo gali suprasti, kokia tą dieną buvo nuotaika.
Geriausias pavyzdys, kad „Rojaus beieškant“ yra emocijų filmas, tai yra jame atsiradęs žydinčių sakurų kadras. Jis buvo įamžintas praėjus metams nuo ankstesnių nufilmuotų vaizdų. Tą pavasarį, lygiai po metų, aš grįžau į Stokholmą ir buvau susitikęs su R. Anderssonu.
Po susitikimo buvau labai pakilios nuotaikos ir paskambinau filmo operatorei Marianai sakydamas, kad norėčiau dar šiek tiek nufilmuoti. Anksčiau man nebūtų kilusi mintis apie tas sakuras, iki tol vaizduojamas santykis su miestu buvo gana šaltas. O po to susitikimo norėjosi kažko labai jaukaus. Tai vienintelis kadras, atsiradęs čia ir dabar.
Dar panaudoju kelis intarpus iš paties R. Anderssono filmų. Norėjau iš jo filmų pereiti į realų Stokholmo gyvenimą.
Tomai, dar labai įdomu, iš kur apskritai atsirado polinkis į Švediją, jos kultūrą? Ar ieškojai, radai paaiškinimus?
Iš tikrųjų sunkiai randu, iš kur jis ateina. Pamenu, kad baigęs mokyklą norėjau stoti į Karališkąją Švedijos dailės akademiją, bet iš pradžių būtų tekę metus mokytis švedų kalbą ir tik tada studijuoti. Tuomet pagalvojau, kad nėra verta taip daryti. Pradėjau mokytis režisūros Vilniuje, bet kažkaip ta Švedija man vis „išlįsdavo“. Nusprendžiau ten nuvažiuoti kelioms dienoms. Gal todėl, kad esu iš Klaipėdos, man patiko tas vandens ir vėjo pojūtis Stokholme. Grįžęs Vilniuje pradėjau mokytis švedų kalbos. Kažkaip savaime tai įvyko.
Patys švedai labai įdomūs žmonės. Kartais atrodo, kad jie nėra tikri: mandagūs, nenorintys įžeisti (dėl tokios kultūros tapatina save su japonais), bet labai mėgsta nutylėjimus. Švedai gyvena labai sėslų gyvenimą ir kiekvienas gyvenimo pokytis jiems sukelia stresinę būseną. Panikos priepuoliai – vienas dažniausiai pasitaikančių švedų negalavimų. Tai labai puikiai atspindi 1970 m. sukurtas R. Anderssono filmas „Švediška meilės istorija“. Jame pasakojama apie vaikų meilės istoriją, kuri vyksta lūžio laiku, kai Švedijoje įsigali socialistinė santvarka ir visuomenėje yra labai daug pasimetimo, kaip čia viskas bus. Kai pažiūrėjau tą filmą ir nuvykau į Švediją, supratau, kad niekas per tą laiką nepasikeitė.
Kuo šiuo metu užsiimi?
Dirbu su Mykolu Vildžiūnu, filmuojame filmą „Nesamasis laikas“, kuris pasirodys kitų metų rudenį. Spalio mėnesį dirbsiu su savo bendrakurse Ieva Veiveryte, kuri kuria trumpo metro vaidybinį filmą, kuriame taip pat būsiu pirmasis režisieriaus asistentas. Dar rašau scenarijų ilgo metro vaidybiniam filmui… Taip pat dirbu „Skalvijos“ akademijoje – turiu pirmo kurso vaidybinio kino studentų. Ir dirbu „Mokausi iš kino“. Taigi labai intensyviai gyvenu (juokiasi). Apie savo rašomą scenarijų kalbėti dar labai sunku – kažkuria prasme tai bus Vilniaus portretas. Kokį jį matau, kokį pažįstu.
Taigi tebesi stebėtojas?
Taip, esu miestų stebėtojas (juokiasi). Toks mano būdas. Aš toks ramus, kantrus. Gal todėl.