Rimtos vaikiškos istorijos

Nors naujausius režisierės Giedrės Beinoriūtės filmus „Gyveno senelis ir bobutė” bei „Balkonas” skiria žanras ir tema, abiejuose svarbus vaidmuo tenka vaikystei.

Kaltas atsitiktinumas?

Dokumentinėje juostoje „Gyveno senelis ir bobutė” (2007 m.) režisierės senelių tremties istoriją už kadro pasakoja maža mergaitė. Filme naudojami animacijos elementai atrodo tarsi piešti vaiko ranka. Prieš kelis mėnesius G.Beinoriūtė pristatė vaidybinę juostą „Balkonas”. Tai pasakojimas apie dviejų vaikų draugystę.

Abi juostos kalba apie vaikus arba per vaiką, tačiau režisierė tai vadina atsitiktinumu. Anksčiau kurtuose filmuose – „Mano vienišos draugės”, „Mama, tėtė, brolis, sesė”, „Troleibusų miestas”, „Egzistencija” ir „Vulkanovka. Po didžiojo kino” – vaikų temai ji neteikė tiek reikšmės. „Nors man rūpi vaikai, visą laiką rūpėjo. Kažkada su rašytoja Vanda Juknaite pajuokavome, kad nuo vaikystės labai mylime vaikus, – šypsojosi režisierė. – Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų!”

Darbo su jaunaisiais aktoriais G.Beinoriūtė nevadina ypač sunkiu. Bent jau be ašarų filmuojant „Balkoną” apsieita. Nors reikalavimai jauniesiems aktoriams buvo tokie kaip ir suaugusiesiems: nuolaidų jiems niekas netaikė nei per repeticijas, nei prireikus pakartoti sceną. Kūrėjų nelepino ir oras: buvo šalta, o jiems teko vaidinti, kad yra vasara. Vaikai buvo labai kantrūs ir įsijautę į vaidmenis. „Net ir vėliau, kai buvo galima parodyti, kad šalta, vaikai prieš kameras nedrebėjo, jų lūpos nemėlynavo. Nors scenai koks padrebėjimas gal ir būtų pravertęs”, – šypsojosi režisierė.

Pilietinė pareiga

Gal „kaltę” dėl naujausiuose filmuose atsiradusio vaikiško motyvo galima suversti jos širdyje gyvenančiam vaikui? „Tikiuosi, jog dar neišėjau pro vaikystės duris tiek, kad reikėtų sugrįžti ar brautis pro langus. Nėra tokio slenksčio, kurį peržengęs nebesi vaikas. Žmogus keičiasi, tačiau yra daug dalykų, kurių išmokstama vaikystėje, o vėliau naudojama visą gyvenimą”, – pastebėjo kūrėja.

Jau ne vienus metus G.Beinoriūtė yra „Vaikų linijos” savanorė ir konsultavimo internetu programos koordinatorė. „Į „Vaikų liniją” ėjau ne įkvėpimo ieškoti. Greičiau atlikti pilietinės pareigos. Man tas darbas atrodo labai prasmingas. Juk taip gali prisidėti prie sveikesnės visuomenės kūrimo”, – aiškino režisierė. Ji įsitikinusi, kad vaiko ir suaugusio žmogaus psichologija beveik nesiskiria. Dažnai net ir problemos panašios: kai kurios jų gimsta ir susiformuoja dar vaikystėje, o vėliau tampa kažkuo, ką nešiojasi suaugęs žmogus. „Norintiems pažinti save ir aplink esančius žmones tas darbas tikrai duoda daug. Bet vien dėl to tikrai nepuoli kurti filmo apie vaikus ar su vaikais. Gal apskritai su žmonėmis bendrauti tampa paprasčiau, kai juos pažįsti”, – kalbėjo G.Beinoriūtė.

Suasmeninta istorija

Be filmų, G.Beinoriūtės kūrybos aprašyme yra ir radijo spektaklis vaikams „Pinokio nuotykiai”, scenos ir poezijos kūrinių. Atrodo, režisierė moka kalbėti įvairiomis meninės raiškos priemonėmis, užmegzti dialogą su skirtingų amžiaus grupių žmonėmis. „Daug kas nuogąstavo, kad „Balkonas” bus įdomus tik trisdešimtmečiams, prisimenantiems sovietmetį ir savo vaikystę. Tačiau nieko panašaus – vaikai filmą žiūri ir labai mėgsta”, – pasidžiaugė režisierė.

„Gyveno senelis ir bobutė” nebuvo skirtas vaikams, tačiau yra patekęs ne į vieną mokymo programą. Jo peržiūros vyko ir Genocido aukų muziejuje. Po jų vaikų buvo prašoma užpildyti anketas ir išsakyti nuomonę. „Labai įdomu skaityti jų atsakymus. Jie tikrai viską supranta!” – sakė režisierė. Nors kai kuriems į atmintį labiausiai įsirėžė juokingos detalės, pavyzdžiui, kad bobutė ištekėjo būdama septyniolikos, tačiau mažieji žiūrovai tikrai suprato, kas yra Sibiras, įsitikinusi G.Beinoriūtė. Menininkei teko dalyvauti ir susitikime su tremtinių vaikais. Po peržiūros užvirė diskusija, o kai kurie žiūrovai pažadėjo imtis filmus sukurti ir apie savo šeimas.

Scenarijus – iš pokalbių

Režisierei du naujausi jos kūrybos vaisiai atrodo labai skirtingi. „Balkonas” – grįžimas prie vaidybinio kino. Šią juostą filmuoti buvo sudėtinga, aikštelėje dirbo didžiulė, maždaug 30 žmonių, grupė. O filmą „Gyveno senelis ir bobutė” G.Beinoriūtė kūrė beveik viena: be jos, dirbo tik garso ir montažo režisieriai, kompozitorė ir animatorė.

Apibendrinti, ar dokumentinis, ar vaidybinis kinas jai mielesnis, jauna režisierė nesiryžtų. „Žanrai labai skirtingi. Dokumentika nuostabi savo atsitiktinumu, pradėjęs beveik niekada nežinai, kuo baigsi. Iš surinktos medžiagos gali sukurti dešimt ar net dvidešimt skirtingų filmo variantų. To padaryti negali kurdamas vaidybinį kiną. Tačiau jo pranašumai – darbas su aktoriais, idėjų generavimas grupėje, bendravimas”, – vardijo režisierė. Nufilmavusi dokumentinę juostą „Vulkanovka. Po didžiojo kino” (čia ji užfiksavo dėl režisieriaus Šarūno Barto vaidybinės juostos „Septyni nematomi žmonės” filmavimo pakitusią mažo kaimelio žmonių kasdienybę), G.Beinoriūtė save įtikinėjo, kad darbas didelėje kūrybinėje grupėje – ne jai. „Bet viskas priklauso nuo to, ko tuo metu norisi”, – apibendrino režisierė.

Prototipai – su pretenzijomis!

Dokumentinį filmą „Gyveno senelis ir bobutė” režisierė kūrė maždaug dvejus, o juosta „Balkonas” gimė per pusantrų metų. Tačiau pastarosios scenarijus atsirado kur kas anksčiau: išsirutuliojo iš režisierės draugės aktorės pasakojimų. „Tada buvau studentė, o ji, rodos, ką tik baigusi studijas. Daug bendraudavome, o kad geriau viena kitą pažintume – dalydavomės istorijomis. Tada draugė man papasakojo apie kaimynų berniuką Rolaną, su kuriuo bendraudavo per balkoną ir šakutės lizdą. Tas pasakojimas man pasirodė labai įdomus ir žaismingas”, – idėjos gimimą prisiminė režisierė. Bet tada užrašytas scenarijus atrodė sunkiai įgyvendinamas. „Kokius aštuonerius metus jis pragulėjo stalčiuje. Vėliau neberadau kompiuterinio jo varianto, tik kažkokius lapus. Scenarijų reikėjo vėl surašyti į kompiuterį, taisyti, perrašinėti”, – pasakojo režisierė.

Tikros istorijos pagrindu sukurtas „Balkonas” suveikė geriau nei kokia paieškų tarnyba: save atpažinęs atsišaukė ir antrasis filmo herojaus prototipas – „berniukas”. „Nors niekuomet nesijaučiau taip, tarsi pasakočiau draugės istoriją. Per tiek metų ta istorija tapo mano”, – juokėsi režisierė. Perrašinėdama scenarijų G.Beinoriūtė su bičiule nebesikonsultavo. Užtat iš praeities atsiradęs „berniukas” turėjo pastabų juostos kūrėjams: jo magnetofonas išties buvo ne juostinis, o kasetinis!..

Simona Žemaitytė, „Kauno diena”