Šurmuliuojanti kasdienybė

Kino centre „Skalvija“ kūrybinio dešimtmečio proga buvo parodyti šeši režisierės Giedrės Beinoriūtės trumpametražiai filmai – pradedant pirmuoju studijų laikų „Mano vienišos draugės“ (1997), baigiant naujausiu „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007). Vieni iš jų dokumentiniai („Troleibusų miestas“ (2002), „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (2005)), kiti vaidybiniai („Mama, tėtis, brolis, sesė“ (1999), „Egzistencija“ (2004)), o pirmajame ir naujausiame – dokumentikos ir išmonės ribos nusitrynusios.

Toliau skaityti „Šurmuliuojanti kasdienybė”

Režisierė Giedrė Beinoriūtė: „Visada galima pažiūrėti iš kitos pusės“

Užkrimtusi aktorės, savanorės, poetės ir dar visokių kitų rūšių duonos, Giedrė Beinoriūtė pristato jau šeštą savo filmą, iš kurio, kaip ir kitų jos kūrinių, sklinda žaismingai ironiška dvasia. Alfa.lt aiškinosi, kaip jaunoji kūrėja nevalgomą paverčia valgomu ir kaip lietuviškas kinas gali priversti šypsotis.

Toliau skaityti „Režisierė Giedrė Beinoriūtė: „Visada galima pažiūrėti iš kitos pusės“”

„Trispalvio kino” dienose kvėpuoja visos kūrėjų kartos

Švelnioji dokumentika

Nors beviltiškas pagyvenusio žmogaus žvilgsnis iš „Trispalvio kino” dienų reklamos (dailininkas J.Jacovskis) tarsi nežada nieko ge­ra, naujosios Lietuvos filmų festi­valis prasidėjo kaip tik linksmais žaidimais prie „Lietuvos”. Natūralu, kad daugumą trau­kia patys naujausi, jau 2004 me­tais užbaigti filmai. Tarp jų – dvi dokumentinės no­velės, kurias apibūdinant norisi vartoti būtent pastarąjį, lyg ir la­biau vaidybiniam kinui pritinkan­tį terminą. Toliau skaityti „„Trispalvio kino” dienose kvėpuoja visos kūrėjų kartos”

Egzistencija abipus kameros

Giedrės Beinoriūtės filmas „Egzis­tencija” nėra skausminga egzistenci­nė drama, kaip galėtų pagalvoti Camus ir Sartre’o sekėjai. Ir ne kas­dienybės nuobodulio kronika. Filmo pavadinimas skamba šiek tiek iro­niškai, o kartu – visiškai rimtai, nes kusturiciškai šmaikščios istorijos eg­zistuoja ne tik už, bet ir šiapus kame­ros. Tai egzistencija „pasidarytame” pasaulyje, simuliakrinėje erdvėje – ne „tapimas savimi”, o kaukių mata­vimasis. Toliau skaityti „Egzistencija abipus kameros”