Troleibusų karta

Jaunųjų kino kūrėjų vakaras „Skalvijos“ kino centre priminė ap­siaustį – žiūrovai tol plūdo į kino salę, kol užpildė ją beveik iki lubų. Draugai, giminės, menininkai ir pramogininkai atėjo pasižiūrėti j save – nes jaunųjų manifeste nedviprasmiš­kai deklaruojama meilė žiūrovui ir siekis „kalbėti apie dabarties pro­blemas, naudojant šiuolaikines iš­raiškos priemones“. Prieš filmų per­žiūrą jaunieji pasirodė ant scenos, tačiau jokių konceptualių manifes­tacijų nesurengė – tiesiog prisistatė ir pasiūlė padiskutuoti apie filmus vėliau, prie vyno taurės.

Visi keturi rodyti filmai skiriasi savo tonacija ir išraiškos priemonė­mis, tačiau juos sieja poreikis kal­bėti apie tai, kas vyksta „čia ir da­bar“. Nostalgišką žvilgsnį į praeitį, poetiškus gamtos vaizdus ir rituali­zuotą kaimo buitį galutinai išstūmė rūsti blokinių namų geometrija ir fragmentiškos kelionės miesto gat­vėmis. Egzistencinės dramos vyks­ta ne karo lauke ar pokario miškuo­se, bet landynėse ir šiukšlynuose, o didžiausias kūrybinis iššūkis – ne at­skleisti gyvenimo prasmę, bet „pra­laužti“ kasdienybės rutiną. Jaunieji režisieriai ieško ne abstrakčios „šiuolaikiškumo dvasios“, bet ban­do pažvelgti į dabarties problemas savo kartos akimis.

Giedrės Beinoriūtės „Troleibusų miestas“(2002,28 min.) tarsi pažen­klina laiko ir erdvės ribas. Erdvė -tarp stotelių, laikas – tarp sustoji­mų. Troleibusas – puikiausia laiko mašina, keliaujanti iš sovietmečio į dabartį. Visuomeninis transportas, kuriuo dažniausiai naudojasi stu­dentai, bedarbiai ir pensininkai. Jis puikiai atspindi hierarchines visuo­menės struktūras: vienas veža, daug važiuoja, keli kontroliuoja. Beino-riūtė pasirenka ekstremalią situaci­ją – kontrolierių ir „zuikių“ susidū­rimą. Netikėta akistata sukelia įvairiausias emocines reakcijas, ku­rias dar labiau sustiprina (arba „su­taurina“ – priklauso nuo persona­žo) kameros dalyvavimas. „Zuikis“ tarsi patenka j dvigubus spąstus – jį užspiečia uniformuota kontrolierių grupė, o dokumentuojanti kamera tampa nepaperkamu liudininku ar­ba „apvaizdos akimi“, reikalaujan­čia tiesos. Dažniausiai keleiviai, o ypač kontrolieriai, apsimeta, kad kameros „nėra“, tačiau „nemato­mas“ jos buvimas akivaizdžiai įkve­pia kontrolieriams atlaidumo, o ke­leiviams – „švento“ naivumo. Tačiau kartais keleiviai kūrybingai išnau­doja filmo situaciją – be bilieto va­žiavęs vyras liepia kontrolieriui pa­žiūrėti į kamerą (tarsi į savo sąžinę), kai krapšto paskutinius pinigus, o į policiją vežama blondinė, kaip ko­kia 6-ojo dešimtmečio filmų hero­jė, pareiškia norinti užsirūkyti.

Beinoriūtė stengiasi nepiktnau­džiauti žvilgsnio galia – renkasi įvai­rius rakursus, filmuoja viduje ir lau­ke, dažniausiai stambiais ir vidutiniais planais. Todėl žiūrovui lengva susi­tapatinti su keleiviais ir išgyventi malonų jaudulį prieš ekraną, nes užkluptas vis dėlto ne jis. Režisierė tarsi nesirenka nei kontrolierių, nei keleivių pozicijos, siekdama išlaikyti objektyvę distanciją. Kita vertus, ji nėra tik neutrali stebėtoja. Į tro­leibusą operatorius lipa kartu su kontrolieriais, o kamera pro jų nu­garas iš aukšto nusitaiko į sutriku­sias keleives. Filmo kūrėjai keliauja ne troleibusu, o kontrolierių auto­mobiliu.

Tačiau svarbiausia – ne atpildas, o tikros situacijos ir charakterių įvairovė. „Troleibusų miestas“ nu­austas iš mikroistorijų, kurių pabai­gos daug įvairesnės nei žodis „bau­da“. Sulėtintai iš kontrolierių auto­busiuko išlipančios ilgakojės „Indigo“ šokėjos ir patenkintas jų pasigailėjusio kontrolieriaus veidas stambiu planu puikiai perteikia ero­tinį galios diskurso aspektą. Kartu „Troleibusų miestas“ – spalvinga so­cialinė ir psichologinė keleivių ir kontrolierių studija. Tiesa, nefor­malioje aplinkoje kalbinami kon­trolieriai dar gali „filosofiškai“ pa­grįsti savo požiūri į darbą ir santykius su keleiviais, tuo tarpu ke­leiviai taip ir lieka situacijos aukos, sugautos „nusikaltimo“ vietoje.

Man buvo ypač įdomu stebėti re­žisierės kelionę, jos pasirinktus ra­kursus ir sumontuotas scenas, nes ir pati prieš kelerius metus buvau užsikrėtusi „troleibuso“ virusu -kartu su 22 menininkais, dalyvavu­siais troleibusuose vykusiame pro­jekte „Identifikacija“. Tada trolei­busas funkcionavo kaip meno ir komunikacijos erdvė. Beinoriūtė sąmoningai nedaro meno: nereži­suoja situacijos, nekviečia aktorių, bet pasikliauja realia gyvenimo me­džiaga, kurios faktūros neretai pra­lenkia lakiausią fantaziją. Gerai pa­rinkta muzika ir tikslus montažas kuria emociškai sodrų „Troleibusų miesto“ koloritą.

Ignas Miškinis filme „Sfumato“ (2002, 20 min.) renkasi sąlygiškę kalbą. Jo herojai –  du vyrai­, gyvenantys tarsi paralelinius gyveni­mus. Jie pabrėžtinai konstruojami išlaikant įvaizdžio dirbtinumą, iro­nizuojant populiarias veiksmo ar siaubo filmų klišes, redukuojant jas iki absurdo. Iš tiesų žavingas „ant­rininko“ (alter ego? asmens sargy­binio? – nesvarbu) skrydis, kūnu už­dengiant auką nuo… krentančios plytos. Miškinio humoro jausmas man priminė stilingai absurdiškus Grego Araki triukus, kai nušauto padavėjo galva tekšteli j makaro­nus. Tiesa, Miškinis nesiekia tokio materialumo – jo herojus tiesiog pragręžia sieną kartu su kaimyno galva. Trumpas filmas įsimena kaip smagus situacijų kaleidoskopas, kur herojai nuolat keičiasi vietomis. Tai dar ne lietuviškas „Desperado“ -bet gal to ir nesiekta. Reikia tikė­tis, kad ateityje smagaus žaidimo pojūtis nepranyks, o pabiros scenos įgaus intriguojančių sąsajų.

Kęstučio Gudavičiaus „Here Be-coming’ There“ (2002, 15 min.) – įdomus bandymas pažvelgti į save iš šalies, dekonstruoti tautinę didy­bės maniją („Lietuva nuo Baltijos iki Juodosios jūros“) ir lietuvišku­mo stereotipus. Autorius nebijo vie­nų stereotipų priešpriešinti kitiems: užsienietę „vaidina“ Erica Jenings, girtuokliaujančios bohemos atsto­vus – Darius Šimonis ir Ramūnas Gerbutavičius, po Šeškinės ar Jus­tiniškių kiemus laksto policininkais persirengę Algis Greitai su Rimu Šapausku. Vakarietišką gerovę simbolizuoja žydras baseinas, šam­panas ir nešiojamas kompiuteris, lietuvišką svajonę – neonu žėrintis „Akropolis“. Režisierius tarsi neap­sisprendžia, ar čia rimtai pagvilden­ti „kito“ problemą, ar viską pavers­ti juokais. Tema, be abejo, aktuali. Tačiau herojai taip ir lieka savo kiautuose. Pasižiūrėjus filmą, kito­niškumo, nesusikalbėjimo įspūdis įsiręžia giliai, o štai asmeninių san­tykių linija atrodo neišplėtota ir pa­viršutiniška.

Vis dėlto didžiausiais išbandymas žiūrovui – Manto Verbiejaus filmas „Mano Saračka“ (2002, 38 min.). Padrikas siužetas, egzaltuota vaidy­ba. Sunku suvaidinti šiukšlynų žmo­gų, jei neisi iš ten kilęs ar bent „pra­sitrynęs“ ten nemenką gyvenimo tarpsnį. Landynių ir šiukšlynų vaiz­dai nufilmuoti profesionaliai, bet juose vykstanti drama neįtikina. Džiaugiesi sugavęs atskirus gražius kadrus – kai pagrindinė veikėja bė­ga palei mėlyną sieną arba įpuola į krišnaitų būrį – tada jos pamišimas įgauna kone religinę dimensiją. Iš žemo kampo nufilmuotos įspūdin­gos Šeškinės arkos ir apvalaus ba­seino kraštas atrodo kaip ištuštėjęs kosminis peizažas. O statybų dyk­vietėje rūkantys darbininkai tarsi ne užpildo, o pagilina tuštumą savo ne­veiklumu. Tačiau filmo žiūrėjimas nėra tik gražių kadrų laukimas. Gal geriau būtų pabandyti įsiskverbti į jau egzistuojančias subkultūras ir narndvti ras iš vidaus, užuot kon­ stravus įsivaizduojamą nuskurdėlių dramą? Arba tiesiog pasirinkti ge­riau pažįstamą objektą?

Ar naujausių filmų peržiūra įti­kino, kad lietuviškas kinas gali būti įdomus? Iš esmės taip. Jei žiūrovas jauniesiems filmų kūrėjams ir toliau išliks „neatsiejamu kino elementu“, yra vilties, kad jų filmų peržiūros su­lauks ne vieno seanso.

Laima Kreivytė, „7 meno dienos“