Kino teatre. Stebuklų dar būna…

Tačiau ką šiuo atveju vadinti stebuklu? Pavykusį filmą? Įvaldytą ir suvaldytą kino kalbą, sklandų montažą? Ar beišnykstančią vertybę – žmoniškumą, kurio ieškoti tenka kažkur paribiuose, toli nutolusiuose nuo masinio šurmulio ir pinigų darymo vajaus?

O gal stebuklas yra tik romantiškas noras pakylėti virš kasdienybės ir nevilties tuos, kurie viską prarado, išskyrus patį gyvenimą – lopytą sulopytą, kreivą ir šleivą, degtine aplaistytą, bet vis dėlto – nepaneigiamą, vykstantį, nepaisant išorinių nuomonių ar vertinimų. „Mes gyvenam kol kas ir gyvensim!“ – rėžia vienas „Stebuklų lauko“, tai yra – sąvartyno žmonių. Aplinkui – šiukšlės, purvas, degantys laužai ir muzika – mažytėlaitis radijo imtuvas plyšauja „topines“ saldžiabalsių mergaičių dainas. Tokios dainos dažniausiai užpildo vietas, kur padorus pilietis neužsuka – prišnerkštas užkandines šalia traukinių ar autobusų stočių, parduotuvėles su kelių rūšių prekėmis kaimo gūdumoj, pigias kirpyklas, seniai nemačiusias klientų. Tokios dainos skamba ir šiukšlyne, į kurį savo noru vargiai keliautum. Juk aišku, – ten atmatos, smarvė ir visa, kas lieka nesuvartota ar tiesiog tai, ko norima atsikratyti. Teritorija, liudijanti apie pasaulio išvirkščiąją pusę, todėl atskirta nuo gerove bei klestėjimu besirūpinančios visuomenės. Tačiau lietuvių dokumentininkai, ypač poetinės tradicijos puoselėtojai, dažnai stengiasi užfiksuoti tai, kas slypi už fasadinės, visiems matomos pusės, labiau pasikliaudami savo menine intuicija nei socialinėmis „dienos aktualijomis“. Aktualijas gena laikas, užsakovai ir ištroškusi naujų įspūdžių minia. Suvokti, kuo žmogus gyvena ir ką jis jaučia, šiuo atveju nėra kada. Dokumentinio kino kūrėjai vis dar gali sau leisti prabangą neskubėti. Jie dar gali palaipsniui išgryninti esmę, apvalyti ją nuo falšo ir butaforinių įvaizdžių. Išgirsti kito mintis, įsigilinti į kito džiaugsmus ir rūpesčius. Galbūt svetimo ar pašalinio, tačiau per ilgą filmavimo laiką tampančio savu. Galbūt tai ir yra stiprioji režisieriaus Mindaugo Survilos filmo „Stebuklų laukas“ pusė. Ne kažkokios dirbtinai sukurtos ir užaštrintos problemos, o subjektyvus, asmeniškas išgyvenimas, įprasmintas bendro buvimo.

Režisierius atsisako visagalio, tuo pat metu, saugiai atsiribojusio stebėtojo pozicijos. Jis dalyvauja atsiskyrusiųjų ritualuose – pakviečia draugą pagroti sąvartyne armonika, per Kūčių vakarienę paskolina mobilų telefoną motinai, nusprendusiai paskambinti savo sūnui. „Gal atvažiuosi kada aplankyt?“ – moteris net ne klausia – greičiau šaukiasi pagalbos, atleidimo, nors tarpusavio saitai jau seniai sutrūkinėję ir kažin ar sūnui labai rūpi „puolusi“ , šiukšlyno prieigose besiglaudžianti motina. Ji turi namelį ir šuo snaudžia kieme, bet vis tiek – yra už ribos, kuri, „normalų“ gyvenimo būdą propaguojantiems žmonėms dažnai atrodo negatyvi arba vienareikšmiškai bloga. Mindaugui Survilai, pasaulis už šios ribos skleidžiasi kitaip nei esame įpratę matyti. Realybė, nors ir pažymėta skurdo, irimo ženklų, estetizuojama – filmas pradedamas ir baigiamas gamtos epizodais. Baltas purus sniegas, aplinkui tvyranti migla užkloja nešvarumus, o žmonių veidai, prie kurių kamera kartas nuo karto prisiartina, vos apšviečiami nedrąsiai krentančios šviesos. Apie sąvartyno žmonių praeitį, priežastis, atvedusias juos link šiukšlių kalnų, galime tik spėti. Jie ne šventi, tačiau ir nebando apsimesti kitokiais. Budos miške, netoli Kariotiškių sąvartyno, socialinių kaukių dėvėti nereikia. Nereikia taikytis prie kažkieno kito diktuojamų normų, stengtis pateisinti sunkiai pateisinamus lūkesčius, paisyti iš išorės primestų įsipareigojimų. Laisvė, prilygstanti anarchijai? Ne. Pagal filmo ištarmę ne visai taip. Su socialiniu statusu ar be jo, gyventi vis tiek  tenka, kaip ir ilgą šaltą žiemą ištverti, ir prasimaitinti, ir apsirengti – kažin ar žmogiški rūpesčiai šioje žemėje taip labai skiriasi. Filmo pradžioje, kuomet dar nežinai, ko tikėtis, pasigirsta prašymas: „Mindaugai, norėčiau paprašyt vieno dalyko, jei kas man atsitiks, kad tu žinotum, kad ne su visam būčiau palaidotas“…

Svarbu, kad būtų kas prisimena. Kad ne su visam, ne taip beviltiškai pranykt, nepalikus nieko, netgi šykštaus užrašo ant kapo akmens. Gyvenimo instinktas stipresnis už mirties baimę. Jos nuojauta tik tvyro ore, nors iki to laiko, kol titruose pasirodo apibrėžti išėjusių žmonių vardai, viskas vyksta kasdienišku ritmu. Ruošiamos malkos žiemai, kerpami plaukai, lošiama kortomis, žaisliukais dabinama eglutė, kuri kasmet vis labiau išsistiebia aukštyn… Kadro kampe, dažniausiai jaukiai tupi katinas arba šeimininkų šėliones stebi galvą kraipantis šuo, – gyvūnėliai tokie pat neatskiriami genties palydovai, kaip ir priešistoriniais laikais. Moteris dabinasi sąvartyne rasta vakarine suknele, o vyras tuo tarpu „doroja“ metalinį variklį, už kurį gaus keliasdešimt litų ir galės nusipirkti „ėdalo“. Kiekvienas neformalioje bendruomenėje randa sau vietą, žino, kuo užsiimti ir nebumba dėl nesusiklosčiusio likimo. Vietoje to, kad kaltintų valdžią, tautą, šalį, sistemą ar aukštesnes jėgas, kaip įprasta, na, sakykim, aukštesniuose sluoksniuose, jie džiaugiasi tuo, ką turi, stengiasi išlaikyti žmogišką orumą. Idealizuotas sąvartyno bendrabuvių paveikslas? Rekviem tiems, kurie išėjo į „stebuklų lauką“, žinodami, kad kelio atgal nebėra? Ar tiesiog bandymas išlikti, tikint, kad stebuklų dar būna…

Mindaugo Survilos filmą “Stebuklų laukas” spalio mėnesį galite pamatyti kino teatruose “Pasaka” (Vilnius), “Garsas” (Panevėžys), “Spindulys” (Marijampolė).

Auksė Kancerevičiūtė, www.lfc.lt / 2011-10-22