Stebuklų lauke žmonės laisvi nuo visko

„Stebuklų laukas“ – tai švelniai sukurtas kolektyvinis portretas žmonių, kuriuos visuomenė abejingai nustūmė į užribį ties šiukšlėmis.

Pažiūrėjus 28 metų Mindaugo Survilos pilnametražį dokumentinį filmą „Stebuklų laukas“, nebeatrodo keista, jog jį kūrė filmuojantis gamtininkas.

Prie žmonių, kuriuos pasirinko herojais, autorius ėjo ilgai, atsargiai ir kantriai – ketverius metus. Šitaip filmuojama gamta: saugant ją, kad nieko neišbaidytum. M.Survila filmuodamas saugojo visuomenės atstumtuosius.

„Stebuklų lauko“ kūrimo istorija prasidėjo seniai ir netikėtai pačiam autoriui. M.Survila buvo paprašytas nufilmuoti vadinamųjų benamių bendruomenę, įsikūrusią Budos miške ties Kariotiškių sąvartynu, kai jis dar nebuvo uždarytas.

Filmuoti epizodai būsią kaip „vizualinė etnografija“ mokslininkės Donatos Petružytės disertacijai apie „sąvartyno subkultūrą“.

Aprėkti už svetimą melą

Būsimieji disertacijos herojai mokslininkę su „vizualinės etnografijos“ filmuotoju pirmučiausia „žiauriai aprėkė“, prisimena M.Survila. Už ką?

Sąvartyne dirbantys žmonės ne kartą buvo tapę žiniasklaidos objektais ir jau patyrę, kad apie jų „subkultūrą“ gali būti viešinamos specialiai baisios, su realybe nesusijusios istorijos. Todėl M.Survila ir D.Petružytė buvo aprėkti už svetimą melą.

„Stebuklų lauke“ vienas epizodas kaip tik ir skirtas Kariotiškių bendruomenės reakcijai į straipsnį laikraštyje. Toji reakcija – juokas ir panieka.

Mat kompanija skaito šiurpinančią sąvartyno gyvenimo kroniką: esą, ten geriamas mirtinas kokteilis, kažkas pasikoręs…

„Kas pasikorė?“ klausia taip, lyg tikslintųsi: kas šiandien budi?

Artimas laisviems žmonėms

Mokslininkės disertacija sėkmingai parašyta ir apginta, o M.Survila ir toliau lankė Budos miško gyventojus, bendravo, filmavo, padėdavo jiems dirbti. Jis pasiekė labai retą dokumentiniame kine lygį – įėjo į savo filmuojamų žmonių gyvenimą, tapo jiems įprastas, laukiamas.

Laikui bėgant, dėl jo dėmesio buvo net konkuruojama – kodėl taip ilgai nebuvęs, kodėl aplankęs tuos namus, o ne kitus. Tarytum tas jaunuolis būtų visų savo filmuotų šeimų sūnus – prarastas ir susigrąžintas. Ir jį patį tos miške gyvenusios šeimos traukė.

Todėl „Stebuklų lauke“ žmonės neatrodo egzotiški, svetimi ar keisti, nors dirba su šiukšlėmis, gyvena tarp atliekų savo pačių suręstose būdelėse miške.

Pirmiausia jie šmaikštūs ir išradingi. Jie nesiskundžia. Jie moka būti drauge. Su jais ne tik jauku. Su jais niekas nebaisu. Juk iš esmės tai laisvi žmonės. Laisvi nuo visko, deja.

Tegul vardas būna žinomas

Galbūt tokia ir yra „Stebuklų lauko“ prasmė, suformuluota įžangoje, kai girdisi vieno iš herojų – dar nerodomo – prašymas filmo autoriui: Mindaugai, žinok mano vardą, nes jeigu kas man atsitiks, nenoriu, kad mane palaidotų bendrame kape.

Mindaugas savo filmo kadruose nevadina jų vardais, šie pagarbiai išvardijami titruose, kaip ir visa filmavimo grupė. Kariotiškių bendruomenės gyvenimą jis įrėmino žiemos, Kūčių, Kalėdų vaizdais. Nedarė socialinio tyrimo, neklausinėjo, kokios likimo dramos šiuos žmones suvarė prie sąvartyno, nekovojo dėl šviesesnės ateities. Tik buvo su jais. Nemelavo apie juos.

Gražus M.Survilos įspūdis – apie tai, kaip jis pasikeitė, kokią įtaką jam padarė ketverius metus trukęs bendravimas Kariotiškėse. Perskaitęs savo senus elektroninius laiškus, rašytus prieš filmavimą, jis palygino jau primirštą jų leksiką su savo dabartinėmis nuostatomis.

Kadaise galvojęs apie bevardžius „bomžiukus“, dabar jis žino, kad tai žmonės. Dabar tą žino ir „Stebuklų lauko“ žiūrovai, o filmas rodomas plačiai.

Po penktadienio premjeros, „Stebuklų laukas“ lieka sostinės kino teatrų „Pasaka“ ir „Multikino“ repertuare, be to, kartu su autoriumi keliauja po didžiuosius Lietuvos miestus, rodomas Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Marijampolėje.

Žiemos pasaka? Stebuklų naktis? Galbūt.

Rūta OGINSKAITĖ, “Lietuvos rytas” / 2011 10 17