Poezija ir proza, mirtis ir sugrižimas

Anksčiau paaiškinimų nereikalavęs, savaime suprantamas tandemas „scena ir poezija“ šiandien skamba kaip išimtis, kaip švelni keistenybė. Ir galbūt signalizuoja ne tik grįžimą į „normalią“, gerokai ramesnę būseną, bet ir scenos nuovargį nuo efektingų, daug žadančių ir mažai duodančių, sproginėjančių aktualia tematika ar konceptualizmais kūrinių. Ir galbūt – pasiilgimą ramaus buvimo su aktoriumi, su harmoningai sveriamu žodžiu, su akimirkos trupmena, ties kuria norisi užsibūti. Kalbu ne apie paprastą poezijos skaitymą ar bardų vakarus, bet apie poezijos spektaklius.
Toliau skaityti „Poezija ir proza, mirtis ir sugrižimas”