Švelnioji dokumentika
Nors beviltiškas pagyvenusio žmogaus žvilgsnis iš „Trispalvio kino” dienų reklamos (dailininkas J.Jacovskis) tarsi nežada nieko gera, naujosios Lietuvos filmų festivalis prasidėjo kaip tik linksmais žaidimais prie „Lietuvos”. Natūralu, kad daugumą traukia patys naujausi, jau 2004 metais užbaigti filmai. Tarp jų – dvi dokumentinės novelės, kurias apibūdinant norisi vartoti būtent pastarąjį, lyg ir labiau vaidybiniam kinui pritinkantį terminą.
Ištikima sau pasilieka vidurinės kartos režisūra.
Rimantas Gruodis „Meistre” vėl susirado saviraiškos sėkmingai ieškantį žmogų. Šį kartą – pagyvenusį medžio drožėją, permaniusį (ar manantį, kad permanė) japonų dailės principus. Svarbu – kad būtų džiaugsmo. „Man moteris yra visko pradas” – šiuos „Meistre” nuskambančius nuoširdžius žodžius prisimeni, žiūrėdamas naująjį Inesos Kurklietytės darbą. Su šypsniu pavadintas „Lengvu raganavimu”, jis atgaivina pirmapradę žodžio „pribuvėja” prasmę. Bet Jurga – ne šiaip pribuvėja, ji – savo srities menininkė, kaip ir tas R.Gruodžio pamatytas medinių ikebanų mėgėjas.
„Jos” kūdikiai ateina į pasaulį per vandenį. Rizikinga tema ekrane perteikta taktiškai ir švelniai, kartais net kiek šelmiškai. Vandens žaismas, nuogų kūnų fragmentai, naujųjų žmonių pirmasis riksmas, nepaprasta jaunųjų motinų nuostaba – visa tai filme keičia vienas kitą tikru poezijos ritmu.
Dar gyva kino esė
Ritmas, pagavus, tolydžio įvairuojamas ritmas nuo pirmųjų kadrų įtraukia ir jau nebepaleidžia iš spalvingos Almanto Grikevičiaus naujojo filmo „Bandymas išsiaiškinti” erdvės. O juk prasideda liūdnai – nuo atsisveikinimo su, atrodo, visų pažintu ir mylėtu dailininku Vytautu Kalinausku. Bet mielasis Vytautas buvo nepaprastai įvairiapusiškas (A.Jacovskis teisingai pažymi, kad jį reikėję vadinti Artistu – plačiausia prasme). Todėl ir vyresniosios kartos kino meistras, visuomet meistriškai gludinantis kūrinio montažą, nė nemano apsiriboti vien tiktai tuo minoru. „Bandymas išsiaiškinti” – pavadinimas iš paties smalsaus herojaus tekstų. Mažiausiai filmas primena monografiją. Taip, įdomu paspėlioti, kas gi iš tikrųjų buvo tas Kalinauskas, – didis menininkas, kurį dar tiktai įvertins, kaip mano Rodio-nas Ščedrinas, ar ritualų gerbėjas, universalas, ar tiesiog Vilniaus senamiesčio Volandas. Vis dėlto A.Grikevičiui ne mažiau svarbu pati kūrinio ritmika, spalvotų ir monotipinių kadrų kaita, pašnekovų minčių sandūromis atskleisti tą stebuklingą V.Kalinausko gyvenimo ir meno atmosferą, „kur viskas skraido, neturi žemės traukos” (N.Adomonytė). Svarbu, kad žiūrovas susimąstytų apie visą kartą, nekėlusią erzelio dėl priklausomybės elitui, tiesiog buvusią juo. Svarbu, kad įsiklausytų į finalinę Just.Marcinkevičiaus strofą: „Laikykimės už rankų kaip ka-dais”. Netgi jeigu tai ir iliuzija, vis tiek ji labai graži.
Jaunimas ir senimas ir jaunoji
Vienintele vaidybine premjera, Giedrės Beinoriūtės tragikomedija „Egzistencija”, festivalis ir buvo pradėtas. Rodydama šiuolaikinę periferiją, kurioje apstu iškabų „Pigi mėsa” ir netgi laidojimo biuras gavo poetišką „Palūžusios tujos” pavadinimą, linksmo „Troleibusų miesto” kūrėja – savo rogėse. Kiek keisčiau nuteikia pačios režisierės parašytas scenarijus, kuriame ji ironizuodama gretina senąją ir jaunąją kartą. Žavingoji jauna herojė (Vilma Raubaitė), matyt, niekad nesusi-mąstanti apie filmo pavadinimo žodį, slysta gyvenimu iš vieno glėbio į kitą – dailiai, elegantiškai, bet kažkaip automatiškai. Netgi po atsitiktinio meilužio (Eimutis Kvosčiauskas) tokios pačios atsitiktinės žūties ji išlieka toji pati plaštakė. Tuo tarpu dvi garbaus amžiaus moterytės (Birutė Didžgalvytė ir Elena Gaigalaitė), šokiruodamos miestelio visuomenę ryškiai raudonomis kojinėmis ir kitokiomis, visai nebe tokiomis nekaltomis išdaigomis, regis, gyvena kur kas spalvingiau. Žinoma, guviųjų damų baigiamasis entuziazmas, joms tegul nejučia išprovokavus kito mirtį, gerokai šokiruoja. Nejaugi, pasidžiaugus nueinančios kartos gyvenimo įvairove, norėta suabejoti jos etika? Kažkoks dramaturginis netikslumas, pasidžiaugus reto žanro pasirodymu ir režisierės profesionalumu, čia vis dėlto yra. „Egzistencijoje” jaunimas ir senimas gyvuoja greta vienas kito maždaug taip, kaip kino kartos -„Trispalviame kine”. Kas sakė, kad dirba tiktai kurie nors vieni, neva privilegijuoti? Tegul nelengvai, tačiau dirba visi.
Saulius Macaitis, „Lietuvos rytas“