Giedrė Beinoriūtė „Balkone“ keliauja atgal į vaikystę

Kino ir teatro režisierė Giedrė Beinoriūtė, rugsėjį tarptautiniame Rytų Europos filmų festivalyje „EuroFest 2008“, Kanadoje, apdovanota už pernai sukurtą dokumentinį-animacinį filmą „Gyveno senelis ir bobutė“, spalio 16 dieną žiūrovus pakvies į naujo savo filmo „Balkonas“ premjerą. Kas šįsyk rūpi šiai jaunai, bet jau ne sykį įvertintai kūrėjai, puoselėjančiai savitą santykį su tikrove?

Spalio 10 d., penktadienį, įvykusioje spaudos konferencijoje Giedrė Beinoriūtė papasakojo, kad filmo „Balkonas“ scenarijaus idėja gimė dar studijų metais, režisierės draugei aktorei Joanai Čižauskaitei papasakojus apie savo vaikystės draugystę su kaimynų berniuku, su kuriuo bendraudavo „per sieną“. Susižavėjusi šios draugystės romantika Giedrė tada ir parašė scenarijų, kuris pagaliau sulaukė savo eilės ir pavirto filmu.

Dalyvaudama tarptautinio vaikų ir jaunimo filmų festivalio žiuri komisijoje ir stebėdama užsienio režisierių filmus, kurių pagrindiniai herojai – vaikai, G. Beinoriūtė mąstė: ar būtų įmanoma Lietuvoje sukurti ką nors panašaus? Nusprendusi, kad jau atėjo laikas imtis filmo pagal seniai parašytą scenarijų, režisierė vienam vaiko vaidmeniui pasikvietė ir filmo idėjos įkvėpėjos – „Keistuolių teatro“ aktorės Joanos Čižauskaitės – dukrą Saulę.

Filme „Balkonas“ vaidina ir jaunieji aktoriai Elzbieta Degutytė, Karolis Savickis, Saulė Rašimaitė, Dovilė Tarvydaitė, ir patyrę scenos bei ekrano meistrai Viktorija Kuodytė, Rolandas Kazlas, Irmantas Bačelis. Paklausta, kuo ypatingas darbas su tokia įvairaus amžiaus aktorių grupe, G. Beinoriūtė atsakė, kad dirbti su vaikais labai linksma ir smagu, kad darbas su jais nelabai kuo skiriasi nuo darbo su profesionaliais aktoriais. Kuriant „Balkoną“ iš vaikų buvo reikalaujama ne mažiau nei iš suaugusių ir patyrusių aktorių, jaunieji kino debiutantai neturėjo jokių lengvatų: negalėjo sau leisti ko nors nenorėti, būti be nuotaikos…

Vienuolikametė Elzbieta Degutytė, sukūrusi mergaitės Emilijos vaidmenį, atskleidė, kad jai buvo įspūdingiausia filmuotis scenoje, kurioje jos herojė krinta iš balkono, taip pat tose scenose, kuriose reikėjo ką nors valgyti (ypač tada, kai filmavimas užtrukdavo ne vieną valandą, taigi ledų ar žuvienės tekdavo suvalgyti labai daug…).

Vienuolikametis Karolis Savickis (filme – berniukas Rolanas) prisipažino, kad jam įspūdingiausia buvo vilkėti „senoviniais“ XX a. devintojo dešimtmečio drabužiais – nenorėjo, kad draugai pamatytų jį šitaip apsirengusį. Jaunieji aktoriai teigė, kad filme vaizduojamas sovietmečio vaikų gyvenimas labai skiriasi nuo šių dienų vaikų bendravimo: šiandien vargu ar kas nors draugautų per balkoną, vaikai dabar renkasi telefono ryšį, internetines programas, tokias kaip skype ir kt. Elzbietos nuomone, „anais laikais“ vaikai būdavę nuoširdesni, o bendravimas per balkoną jai atrodo patikimesnis nei bendravimas per programą skype: juk šnekučiuodamasis internetu nežinai, kas iš tikrųjų sėdi prie kito kompiuterio ekrano…

Rolandas Kazlas, filme atlikęs milicininko bei tėvo vaidmenį, tvirtino, kad šiame filme, kaip ir gyvenime, svarbiausia – vaikai. Jam pačiam buvo įdomu kurti trumpų epizodų, iš kurių ryškėja mergaitės Emilijos tėvų santykiai, atmosferą. Aktorius prisiminė savo a. a. tėvo žodžius, kad vaikas – tai siūlas, jungiantis abu tėvus, ir jeigu tėvai tolsta vienas nuo kito, tai siūlas gali ir nutrūkti. Kalbėdamas apie praėjusio amžiaus laikus, kuriais vyksta filmo veiksmas, R. Kazlas pabrėžė, kad nors tai buvo laikas, kai buvome izoliuoti nuo pasaulio, pilki, jautėme slogutį, tačiau vis tiek bandėme išsaugoti orumą, savigarbą, jautrumą vieni kitiems, ir tuo buvome gražūs.

G. Beinoriūtė pridūrė, kad scenarijuje pasakojamą istoriją apie vaikų draugystę per balkoną iš tiesų būtų sudėtinga įsivaizduoti šiais laikais – tai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl veiksmas nukeltas į sovietmetį. Be to, „Balkono“ kūrybinės grupės nariai, režisierės žodžiais, yra to praėjusio laikmečio vaikai, kurie savo gyvenimo ankstyviesiems metams ir aplinkai, kurioje tie metai prabėgo, norom nenorom jaučia nostalgiją, ilgesį. „Šio filmo kūrimas mums tapo savotišku sugrįžimu į savo pačių vaikystę, tai buvo kelionė laiku“, – teigė režisierė.

„Balkonas“ sukurtas nekomercinio kino kūrybą ir plėtrą skatinančioje studijoje „Monoklis“, kurios direktorė ir šio pirmojo studijoje sukurto filmo prodiuserė Jurga Gluskinienė papasakojo, kaip Rūdiškių miestelyje vyko filmavimas. Didžiulis filmo kūrėjų uždavinys buvo sukurti panašią į autentišką sovietmečio aplinką, taigi žmonių, kurių butuose buvo filmuojamos filmo scenos, teko prašyti, pavyzdžiui, leisti pakeisti langus iš naujoviškų plastikinių į senoviškus medinius, arba kiemuose stovinčių šiuolaikinių automobilių savininkų prašyti atlaisvinti kiemą. J. Gluskinienė teigė visos kūrybinės grupės vardu norinti labai padėkoti visam Rūdiškių miesteliui ir jo gyventojams už kantrybę ir galimybę sukurti gražią, darbingą atmosferą.

Filmo kūrybinis procesas truko maždaug nuo 2007 m. pavasario. Pernai rudenį vyko filmavimas, o visus metus iki šio rudens kūrinys buvo montuojamas, garsinamas ir t. t. „Balkono“ jaunieji aktoriai, kurie dėl filmavimo turėjo praleisti pamokas, sakė, kad sugrįžę į mokyklą jautėsi tarsi būtų pakeliavę laiko mašina.

Filmo kūrėjai teigė, kad „Balkonas“ – tai filmas šeimai. Jie tikisi, kad žiūrovai ateis vien jau dėl to, kad tai – lietuviško kino kūrinys.

Naujojo G. Beinoriūtės filmo kūrybinė grupė – tai operatorius Audrius Kemežys, dailininkas Algirdas Garbačiauskas, kostiumų dailininkė Jurgita Petrulytė, kompozitorė Indrė Stakvilė, garso režisierius Saulius Urbanavičius, prodiuserė Jurga Gluskinienė, scenarijaus autorė, filmo bei montažo režisierė – Giedrė Beinoriūtė.

Po premjeros spalio 16 d. 19 val. kino centre „Forum Cinemas Vingis“ Vilniuje „Balkonas“ bus rodomas „Forum Cinemas Akropolis“, kino centre „Skalvijoje“ bei kituose miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje ir Marijampolėje.

Aušra Gudavičiūtė, www.bernardinai.lt