Pirmos pavasario dienos atnešė kam ką… Kam verbą, kam jausmą, kam premjerą. „Skalvijos” kino teatre moterų filmų festivalis „Šeršėliafam” prasidėjo lietuvių režisierės Giedrės Beinoriūtės filmu „Gyveno senelis ir bobutė”.
Naujausias jaunos kūrėjos kūrinys apie Sibiro tremtį išgyvenusių senelių šeimą, papasakotas mažos mergaitės labai gražios rašalu pieštos animacijos fone – tikras pavasario daigas. Šviesus ir naujas, sujudinęs jausmus. Buvę tremtiniai dėkojo režisierei, atpažinę filme kai kurias savo prisiminimų detales, nebuvusieji tiesiog dėkojo, nes istorija juos sujaudino – nuliūdino ir prajuokino. Ganėtinai keista, stebėjosi autorė, kad tokia asmeniška istorija gali būti tokia universali, kur kiekvienas rado kai ką sau…
Kaip jautiesi „pagimdžiusi“ ir išleidusi filmą į plačią erdvę?
Labai tinkamas žodis „pagimdžiusi“. Jaučiuosi pavargusi, bet turbūt laiminga.
Tremtis, Sibiras – nepopuliari, nemadinga tema. Kodėl ji?
Būtent todėl, kad nepopuliari ir nemadinga. O jei rimčiau, yra keletas priežasčių. Visų pirma, manau, kad apie tremtį buvo tam tikru metu labai daug kalbama, ir ši tema tapo nepelnytai „nudrengta“. Tremtiniai ypač jaunesnei visuomenės daliai ėmė asocijuotis su senais nelaimingais žmonėmis, su kuriais nesinori turėti nieko bendro, nes tai liūdina. O liūdėti šiais laikais yra tikrai nemadinga. Pamirštama, kad buvo tremiami ir labai jauni žmonės, ir visai maži vaikai, išardomos šeimos. Ties šiuo aspektu ir sustojau – ties vienos šeimos istorija, kuri labai panaši į dešimtis tūkstančių kitų istorijų.
Trėmimai į Sibirą – itin skausmingas ir sudėtingas tautos istorijos momentas. Natūralu, kad apie jį sunku kalbėti. Tačiau, manau, būtina. Tai – kaip psichoterapija. Tam, kad visuomenė sveiktų. Jaučiu, kad tiesiog atėjo tam laikas.
Mano seneliai ir mama taip pat išgyveno Sibiro žemės prieglobstį. Kartais atrodo, kad iš ten jie parsivežė dvasios stiprybės, tam tikros neįvardijamos jėgos, bendrumo jausmą. Kaip manai, jei tokią dalią tektų išgyventi dabartinės kartos žmonėms – kokia būtų mūsų vidinė reakcija?
Esu ne kartą savęs to klaususi. Manau, kad žmonės iš esmės nesikeičia, ir mūsų vidinė reakcija būtų analogiška, nors ir sunku tuo patikėti. Tą patį manau apie savo senelius, apie tai, kad iš Sibiro jie šį tą parsivežė, ne tik daug ko neteko. Netgi kartais atrodo, jog aš gavau iš jų dalį tos stiprybės, kuri dabar mane palaiko sunkiausiomis akimirkomis.
Ar pradžioje gimsta filmo idėja, ar vidinio poreikio išgyventi šią temą impulsas?
Tai labai individualu kiekvienam filmui. Visgi dažniausiai pirmas gimsta poreikis išgyventi, patirti, kyla klausimas, kurį norisi užduoti. Filmas – tik priemonė dalytis. Kai sumaniau papasakoti apie „Senelį ir bobutę“, neturėjau supratimo, ką daryti su tomis nuotraukomis, bet palengva atėjo visi sprendimai.
Papasakok poetiškai: kaip gimsta Tavo filmas?
Kartais sąmoningai ieškau idėjų ir jų randu. Taip buvo su novele „Mano vienišos draugės“, pagal kurią sukūriau pirmą savo filmą. Kartais kokia nors mintis kaukšteli per galvą visai netikėtai – taip gimė idėja sukurti „Troleibusų miestą“ – pasivėžinus kontrolierių autobusiuku ir pastebėjus ten vykstančias dramas. Staiga supratau, kad turiu filmuoti, kol dar niekas manęs neaplenkė. Kai jau turiu idėją, būna visaip. Iškart parašau scenarijų arba pasinešioju idėją, kol jai ateina laikas. Kartais laikas ateina poetiškai – pajuntu, kad jau metas, o kartais – labai proziškai, tiesiog reikia paduoti paraiškas finansavimui.
Ką simbolizuoja toks sumanymas – itin rimta tema per vaikišką prizmę, pasitelkus šmaikščią, linksmą, vaikiškai naivią animaciją?
Galvodama apie šią temą ir konkrečiai savo senelių bei mamos istoriją, suvokiau, jog senelių pasakojimus girdėjau pati būdama vaikas, o mama Sibire praleido savo vaikystę. Todėl tiek mano, tiek mamos prisiminimai yra vaikiški, net šiek tiek fantastiški. Sunku būtų tą patirtį perduoti per suaugusio žmogaus prizmę. Kita vertus, tas vaikiškas žvilgsnis labai pasitarnavo ieškant, kaip pateikti ir priimti itin skaudžią temą.
Kuris iš filmų Tau artimiausias savo tematika ir kodėl?
Kiekvienas filmas – tai etapas. Visada kuri filmą, kuris tau tuo metu artimiausias. Vėliau imi nuo jo tolti ir artėti prie kito. Man labai patinka pirmas studentiškas filmas „Mano vienišos draugės“, sukurtas maždaug prieš dešimt metų. Tuomet viena dėstytoja stebėjosi, kodėl aš, būdama dvidešimtmetė, kuriu filmą apie vienatvę. Tame filme lygiomis dalimis yra liūdesio ir ironijos. Manau, vienatvė – ta tema, prie kurios dar norėsis grįžti.
Kuo Tau apskritai artima vizualinė idėjos perteikimo išraiška?
Niekad apie tai nesusimąsčiau. Nemanau, kad ši pateikimo išraiška man kažkuo iš principo artimesnė už kitas, tiesiog esu daugiausia į ją įsigilinusi, įgijusi išsilavinimą bei šiokios tokios patirties. Manau, puikiai jausčiausi ir muzikuodama, jei turėčiau tam reikalingų gabumų, ar šokdama, skaitydama eiles, ar piešdama. Kita vertus, man labai patinka tai, kad kinas ir teatras – sintetiniai menai. Mėgstu dirbti komandoje ir komponuoti, konstruoti, derinti skirtingas meno šakas ar išraiškos priemones.
Kokia yra Tavo dienų tėkmė?
Tai greičiau yra mano dienų „griūtis“, o ne „tėkmė“. Paprastai dirbu kelis darbus, todėl tenka palakstyti. Pastoviausias darbas yra Vaikų linijoje (jau porą metų koordinuoju konsultavimo internetu programos veiklą), tad beveik kasdieną ten užsuku ir praleidžiu pusdienį. Kita pusė dienos priklauso mano tiesioginei profesijai – bėgu rašyti, kadruoti, repetuoti, montuoti, garsinti, priklausomai nuo to, kuo tuo metu užsiimu. Kartais tenka dieną dalyti į tris dalis. Taip buvo pernai, kai vienu metu paišiau, karpiau ir klijavau „Senelio ir bobutės“ detalų scenarijų, stačiau spektaklį ir dirbau Vaikų linijoje.
Dar – labai svarbi detalė – beveik kasdien važiuoju troleibusu. Tai – puikus būdas sužinoti aktualiausias naujienas ir jausti, kuo gyvena Vilniaus žmonės.
Ar visuomet pavyksta išreikšti viską, ką norėjai, ar visgi lieka širdy neišreiškiamų dalykų? Kokie jie?
Visko išreikšti neįmanoma ir nereikia turbūt. Na, kad ir šitame filme pavyko atskleisti labai nedidelę dalį to, ką sužinojau ir pajutau, jį kurdama ar ruošdamasi jam. Tai – kaip impulsas, kurį siunčiu žiūrovams. Grįžę namo po peržiūros, jie galės pasivartyti savo senelių nuotraukas, paklausinėti tėvų prisiminimų ar perskaityti knygą. Jei taip įvyks, manysiu, kad filmas savo darbą atliko.
Kūryba – atsidavimas. Kaip tai veikia Tavo santykius su žmonėmis, kolegomis, artimaisiais?
Manau, mano santykiai su žmonėmis, kolegomis ir artimaisiais yra geri. Bent jau aš esu jais patenkinta. Įtariu, kad kartais iš artimųjų gaunu šiokių tokių nuolaidų vien dėl to, kad esu „prie meno“. Tačiau stengiuosi tuo nepiktnaudžiauti, kiek pavyksta. Kita vertus, nemaža dalis mano draugų ir kolegų yra patys menininkai, tad tenka ir juos suprasti, palaikyti, „daryti nuolaidas“, pavyzdžiui, nepykti, kai metus ar daugiau nesugebame susitikti.
Kaip į filmą reagavo mama, pagal kurios pasakojimą kūrei? Ar jautei senelių žvilgsnį iš anapus?
Kai trumpai pristačiau mamai filmo idėją, kad tai bus tarsi pasaka apie senelį ir bobutę, ji pasakė: „Kokia čia tau pasaka – Sibire?“. Tačiau prisidėjo viskuo, kuo galėjo – pasidalijo savo prisiminimais, nuotraukomis, nurodė archyvus, į kuriuos turėčiau kreiptis, kantriai atsakinėjo į mano klausimus apie įvairias detales ir smulkmenas, pavyzdžiui, koks buvo metų laikas, kai jiedu su seneliu Sibire stebėjo praskrendančią kometą, kada ir kur daryta viena ar kita nuotrauka. Mama tiesiog priėmė filmą, vertinti jai labai sunku.
Senelius jaučiu ne tik kurdama šį filmą. Tai – kol kas šviesiausi mano gyvenime sutikti žmonės, iš kurių visą gyvenimą semiuosi išminties, kantrybės ir meilės.
Ar tai filmas apie ano meto prasmę ar apie beprasmybę?
Tikiu, kad kiekvienas laikotarpis turi savo prasmę. Visgi šiame, kaip ir kituose mano filmuose, laikas – daugiau dekoracija, ornamentas, suteikiantis pasakojamai istorijai formą ir stilių. Filmas yra apie žmones. Apie jų didingumą, pasireiškiantį mažuose dalykuose.
Į kokį žiūrovą orientuojiesi? Kaip jį apibūdintum?
Kurdama filmą orientuojuosi į save. Aš esu pirmas filmo žiūrovas ir didžiausias kritikas. Tačiau nekuriu filmų sau. Randu savo žiūrovų skirtingose šalyse, skirtingose amžiaus ar socialinėse grupėse. Prieš porą metų gavau elektroninį laišką iš Bolivijos, iš nepažįstamo žmogaus, kuris papasakojo kažkokiu būdu per internetą atsisiuntęs ir su šeima pažiūrėjęs mano filmą „Egzistencija“. Filmas jiems patiko. Nepatingėjo, susirado mano adresą internete ir parašė tam, kad informuotų mane apie šį įvykį. Buvo smagu ir neįtikėtina gauti tokią žinutę.
Kokį vaidmenį Tavo kūryboje atlieka Aukščiausiasis?
Kūrybą visų pirma suvokiu kaip misiją. Nemanau, kad turėjau pasirinkimą. Žmonių skruzdėlyne esu skruzdėlė-režisierė. Kitos skruzdėlės stato namus, rašo kritinius straipsnius, gydo žmones, vadovauja valstybėms ar vairuoja troleibusus. Aukščiausiojo vaidmuo visada ir visur yra tas pats.
Koks motyvas Tave lydi iš šio filmo?
Kol viskas taip nauja, nėra motyvo, kuris lydėtų visą laiką. Kartkartėmis prisimenu istorijas, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepatekusias į filmą. Labai gaila istorijos apie tai, kaip mama Sibire žiūrėjo lietuvišką kino filmą „Aušra virš Nemuno“ ir išgirdo lietuvišką „Jėzus Marija!“. Deja, šio filmo Lietuvoje nepavyko gauti jokiu pavidalu, dėl to teko atsisakyti ir epizodo.
Pasidalyk, jei gali, ateities planais ir svajonėmis.
Su kolegomis neseniai įsteigėme studiją „Monoklis“, kurioje kursime filmus. Su „Monokliu” kol kas susiję artimiausi mano kūrybiniai planai ir svajonės, bet detaliau apie juos pasakoti kol kas nenoriu. Dar aš svajoju apie darnesnę kino bendruomenę, glaudesnį kino žmonių bendradarbiavimą, diskusijas apie kiną, kryptingą kino politiką ir, žinoma, nacionalinio kino suklestėjimą.
Kalbino ir parengė Agnė Žemaitytė, www.bernardinai.lt