Rūta Oginskaitė, www.lfc.lt
Kino teatrų ekranus pasiekė ketvirtas sėkmingo lietuvių dokumentikos sezono veiksmas: Lino Mikutos filmas „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ (studija „Monoklis“ ir „LELA films“). Sukurta menininko šimtmečiui. Beveik trys dešimtmečiai, kai skulptoriaus Antano Mončio nebėra. Tik kūryba ir atsiminimai. Mikutos filmas skatina galvoti, ką žmogus po savęs palieka. Juk ne tik skulptūras, vaikus ir anūkus. Ir ką jo gyvenimu galima papasakoti, ko per jį išmokti.
Viešpatie, kiek švelnumo tame filme. Visų pirma – Antanui Mončiui, apie kurį pasakojama. Tiems žmonėms, kurie pasakoja apie jį. Švelnūs atrodo ir kino kamerų glostomi peizažai – Paryžiaus panoramų, Vandėjos Vakarų Prancūzijoje, Žemaitijos Vakarų Lietuvoje. Prancūziškieji filmo vaizdai – Ievos Kotrynos Skirmantaitės, paryžietiškieji ir lietuviškieji – Kristinos Sereikaitės. Ir – paties Mončio švelnumas, jo veido, bendravimo, tiesiog buvimo, kurį spėjo nufilmuoti Henrikas Gulbinas. Adomo Jablonskio filmuotas švelnumas skulptūrų, kurias galima liesti! Švelnūs ir trijų jo vaikų menininkų – Jeano Christophe’o, Sabinos, Andreas’o – bruožai, tokie atpažįstami, filme pažinus Antaną Mončį.
Tai antras Lino Mikutos biografinis filmas apie menininką, įrašytą į Lietuvos meno istoriją. 2018 m. režisieriaus filmo „Zikaras. Laisvės paminklo kūrėjas“ herojus irgi buvo skulptorius. Milžiniškas socialinis skirtumas tarp nuolatinių Mikutos dokumentikos personažų – dažnai benamių, likimo nuskriaustųjų, visuomenės nematomųjų – ir šių asmenybių, įvairiais renginiais minimų bei švenčiamų. Nesiskiria tik režisieriaus žvilgsnis: ne tik įdėmus, bet ir šiltas, draugiškas, suvokiantis kiekvieno vargą ir kiekvieno džiaugsmą, stiprybę. Mikuta kuria filmus ne apie varguolius ir meno dievus, štai, kas svarbu, jo filmuose nėra garsiųjų garbinimo. Be to, menininkų, tapusių filmų centrais, nebėra, jie atgimsta amžininkų pasakojimais, ir būtent pasakotojai tampa Mikutos biografinių filmų personažais. Jų negalėtum pavadinti kalbančiomis galvomis, jie įeina į Mikutos filmus kaip pilnaverčiai personažai – su savo asmenybių spalvomis, savo motyvais, charakteriais.
Į Antano Mončio biografiją įsiterpė tai, ką šiandien pažįstame ne vien iš istorijos vadovėlių – jam teko bėgti iš užkariautos, okupuotos gimtinės. Filmas užsimena apie to laiko negandas, kurias patyrė 20-metis iš Žemaitijos kaimo, piešėjas ir architektūros studentas, dviračiu patraukęs per Europos karo griuvėsius. Nepaguodžiamas šeimos atskirties dramatizmas – scenose su Mončio seserimi Birute Turauskiene, jos ryškiai žemaičiuojančia dukra Loreta Turauskaite, Antano Mončio muziejaus Palangoje direktore. Juk į Lietuvą iš Paryžiaus Mončys grįžo vienintelį kartą – 1989 metais. Pusę šimtmečio nesimatyta. Ir vis dėlto filme režisierius akcentuoja ne pabėgėlio iš Lietuvos bėdas, o jo patrauklumą – kultūringą ir savitą, besiremiantį savo tautos kūryba, namų ir šaknų ilgesiu. Todėl apie tą laiką filme yra ir kitokių intonacijų: prancūzaitėms, ano laiko gubernatoriaus dukroms bedalis lietuvis, pasiekdavęs jas iš karo pabėgėlių stovyklos, kelia romantiškus prisiminimus. Tai ir linksmina, klausantis dviejų labai garbaus amžiaus seserų, pasidabinusių gintarais, ir kelia pasididžiavimą ne tik tuo vienu šauniu jaunu žmogumi iš Lietuvos, bet ir savo tauta, kuri niekuo nėra maža. Kiek orumo turėjo tas 20-metis! Kokia tvirta jo savivertė, nuvedusi ne patogios buities, ne komercijos, o laisvos kūrybos link. Pasirodo, Mončio lietuviškos dainos, jo lietuviai bičiuliai, šokdavę tautinius šokius Prancūzijoje, buvo patraukli atmosfera ir jo pirmai žmonai Florence Martel, gražuolei paryžietei, garsaus skulptoriaus dukrai.
Filmas neužsilieka tarp šeimyninių aplinkybių, nors minimos dvi žmonos, su kuriomis būta ir laimingo gyvenimo, betgi abi palikusios menininką, šiam juk rūpėjusi kūryba, ne uždarbis. O kūrybos vertė? Paprastai nykios būna menotyrininkų terminų tirados apie menininkų kūrybos reikšmę, bet ne Mikutos filmuose. Valiūkiškas, suokalbiškas džiaugsmas sklinda iš menotyrininko Viktoro Liutkaus, jis apsiėmęs diegti Mončio kūrybą Lietuvoje, jis budina domėjimąsi žaidybiško Paryžiaus žemaičio skulptūra, kuri „yra gyva“, ji „auga, pasirenka savo kryptį, formą, liniją, kiaurymė atsiranda, pakyla, pasvyra…“ Liutkus ragina būtinai liesti ją, kaip kad ragindavęs pats skulptorius. Ir – menotyrininkė Mathilde Desvages iš Sorbonos universiteto, išmananti ne tik Mončio skulptūras, kaukes, švilpius, piešinius, bet ir Lietuvos kultūrą, susijusią su Marijos Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo tyrinėjimais. O Mončio sugebėjimas atsilaikyti prieš meno aplinkos, galerijų, užsakovų užgaidas ir kurti tik tai, kas jam, laisvam žmogui svarbu! Mathilde visa šviečia, pasakodama tai. Akivaizdu, lietuvio skulptoriaus kūryba vertinga ne tik kaip reiškinys, kažkur toli nuo Lietuvos sujungęs lietuvišką archaiką su modernumu – Mončio meno ir asmenybės tyrinėjimai praturtina pačios tyrėjos gyvenimą. Ir tada užplūsta antra pasididžiavimo banga. Tuo žemaičiu Paryžiuje ir daugiau.
Įterpdamas Henriko Gulbino archyvinius kadrus iš 1989 m., kuriuose veikia pats Antanas Mončys, Linas Mikuta renkasi parodyti savo herojų ir per jo trijų vaikų prizmę, dosniausiai – per Jeano Christophe’o, vyriausiojo sūnaus, gimusio 1954 m. Kaip čia tiksliau apibūdinus: ar aktorius Jeanas Christophe’as Moncys ir jo iškalbos gebėjimai yra dovana filmui, ar jis, jautrus ir prieraišus sūnus, buvo dovana Antanui Mončiui, ar pats Mončys, rūpestingas tėvas ir talentingas skulptorius, buvo dovana savo vaikams, ypač Jeanui Christophe’ui, kurį nuo paauglystės augino vienas. Antano Mončio portretas skleidžiasi per Jeano Christophe’o pagarbą tėvui ir jo sukurtai aplinkai. Filmas fiksuoja santūrius sūnaus sentimentus, jo įkvėptą kelionę prisiminimais, kurie veda Paryžiaus gatvėmis, kiemais, laiptinėmis, Mončių kaimo keliukais prie Kretingos, Martelių šeimos dvaro parku Prancūzijos vakaruose, netoliese esančio Sen Žilio miesto aikšte, kur įtaisyta Mončio skulptūra „Gaidys“ (ją paglosčiusieji, sakoma, bus laimingi). Tai vis gyvenimas drauge su tėvu. Gyvenimas, kurį sūnus su pasididžiavimu perteikia kaip itin brangų turtą, įsirašiusį į jo garsios menininkų giminės istoriją. Reikia girdėti, kaip didingai Jeanas Christophe’as taria tėvo pavardę, kai moko savo palikuonę užrašyti ją Mončių kaimo žemėje: su „ygrek“ ir būtinai „s“ gale, o ant „c“ reikia kepurėlės, kad ji skambėtų kaip „č“ – Mončys!
Vieną su Mončiu susijusią skulptūrą sukūrė laikas ir aplinkybės. Tai ąžuolas, šito filmo prasmių dalis ir svarbus jo įvaizdis. Simbolišku tapo filmo epizodas, kur Jeanas Christophas samprotauja, įėjęs į to galingo medžio išdegusią ertmę – jo tėvo jaunystėje įsidėmėto, visą gyvenimą atsiminto Mončių kaimo ąžuolo, kurio kamieno vidus dabar virtęs nuodėguliu. Kristinos Sereikaitės nufilmuotas kadras talpus interpretacijoms, galima surengti jų turnyrą, žiūrint į šviesų, pakylėtai kalbantį prancūzą juodame, daug išgyvenusio lietuviško ąžuolo skliauste. Jo tėvas dirbo su medžiu, kūrė iš medžio, tuo suteikdamas medžiui naują gyvenimą, kuris tęsiasi, kai nebėra autoriaus, o greta išdegusio ąžuolo sudygę jauni ąžuoliukai – naujų medžių gyvenimai. Tame kadre galima išskaityti ir Antano Mončio likimo metaforą. Ji tokia neprimygtinė, nors ugnies pažeistą, naikintą ąžuolą labai lengva palyginti su karo nusiaubtu kraštu, kurį teko palikti 20-mečiui su dviračiu.
Jeanas Christophe’as, koks išraiškingas bebūtų, vis dėlto nepasigrobia viso filmo dėmesio savo memuarams, nors jautriausi epizodai – su juo. Kristina Sereikaitė užfiksavo, kaip Jeanas Christophe’as pasakoja apie Antano Mončio susitikimą su motina Lietuvoje po 45 metų! Citatoje iš Henriko Gulbino filmavimų – jis pats glosto 90-metę iki tol nematytą močiutę: ir meiliai, ir kažkaip per stipriai, lyg sunku būtų patikėti, kad tai ne sapnas.
O filmo garso takelyje – vėjas. Skersvėjis. Tai ūbauja Antano Mončio sukurti švilpiai, moliniai kūrinėliai su skylutėmis, kurie irgi buvo jo viso gyvenimo dalis. Juos savo muzikai panaudojo filmo kompozitorius Donatas Bielkauskas. Kad ir kiek filme būtų švelnumo, romantizmo, pozityvo ar šviesios nostalgijos, švilpių skersvėjai skrodžia kiaurai ir apie žemaičio iš Paryžiaus būsenas pasako daugiau nei žodžiai. Viktoro Liutkaus minimos kiaurymės Mončio skulptūrose ypač skausmingai suvokiamos finale, kai Adomo Jablonskio kameros žvilgsnis lėtai kyla mediniu „Paukščio“ kūnu, pažįstamu nuo filmo pradžios ir pamatai, kad kiaurymės – paukščio akys, o lūpos sudėtos taip, lyg tai jos švilptų vėjo melodijas. Čia tas paukštis, kuris, kaip sakė jo autorius, ruošiasi skristi. Kurį galima liesti, glostyti. Kuris gyvena Antano Mončio šimtmečio parodoje tarp kitų jo kūrinių. Gyvena, bet ilgisi taip, kad jo giesmės virsta gūdžiais skersvėjais.