Moteris šiandieniniame lietuvių kine – ne papuošalas

Trisdešimt dvejų metų režisierė Giedrė Beinoriūtė vadinama viena ryškiausių naujojo Lietuvos kino asmenybių. Jos kūryba jau pastebėta ir už Lietuvos ribų – tarptautiniame Rytų Europos filmų festivalyje „EuroFest 2008“, vykusiame Kanadoje, pelnytas apdovanojimas už pernai sukurtą dokumentinį animacinį filmą „Gyveno senelis ir bobutė“. Spalį visos šalies kino teatruose vyko naujausio režisierės kinematografinio darbo – trumpametražio vaidybinio filmo „Balkonas“ premjera.

G. Beinoriūtė meno kritikus ir kolegas stebina kūrybingumu ir universalumu: ji išbandė savo jėgas ir literatūrinėje kūryboje, teatro režisūroje, aktorystėje. Jauna menininkė nėra dramblio kaulo bokšte užsidariusi kūrėja, o visuomeniškai aktyvus žmogus: dirbo Vaikų linijoje savanore, yra įgyvendinusi su jais projektų. „Tai laikau pilietine pareiga: jei negali padėti pinigais, gali padėti darbu“, – teigia Giedrė Beinoriūtė.

Viskas prasideda nuo istorijos

„Man visų pirma svarbi istorija, o tik paskui galvoju, kaip ją sukurti, kokią formą pasirinkti. Man kuo sunkiau, tuo įdomiau“, – viename interviu yra prisipažinusi režisierė.

Jos filmas „Balkonas“ yra pasakojimas apie vaikišką draugystę, besiklostančią sovietmečiu blokiniame daugiabutyje. Juosta žiūrovus nukelia į devintojo dešimtmečio Lietuvos provincijos miestelį. Filmo veiksmas prasideda tą dieną, kai dešimtmetės Emilijos kaimynystėje atsiranda naujas gyventojas – jos bendraamžis Rolanas su tėčiu.

Tarp vaikų mezgasi ryšys. Tačiau iš drovumo ar baimės atsiverti jie bendrauja tik per sieną, sėdėdami kiekvienas savo balkone, arba per rozetę, jungiančią jų butus. Vieną dieną vos tragiškai nepasibaigęs nelaimingas atsitikimas užkerta Emilijai kelią į balkoną. Tas įvykis paskatina vaikus išsiruošti į „tikrą“ pasimatymą. „Balkoną“ jo kūrėjai vadina filmu visai šeimai. Tai pirmas G. Beinoriūtės filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka vaikai.

Pasak režisierės, „Balkono“ scenarijaus idėja gimė dar studijų metais. Jos draugė, „Keistuolių teatro“ aktorė Joana Čižauskaitė papasakojo apie savo vaikystės draugystę su kaimynų berniuku, su kuriuo bendraudavo „per sieną“. Susižavėjusi šios draugystės romantika Giedrė tada ir parašė scenarijų. Jis neužsimetė jaunos menininkės stalčiuose, pagaliau sulaukė savo eilės gyventi ir pavirto filmu.

Dalyvaudama tarptautinio vaikų ir jaunimo filmų festivalio žiuri komisijoje ir stebėdama užsienio režisierių juostas, kurių pagrindiniai herojai – vaikai, G. Beinoriūtė svarstė: ar būtų įmanoma šiandieninėje Lietuvoje sukurti ką nors panašaus? Kai nusprendė, kad jau atėjo laikas statyti filmą pagal seniai parašytą scenarijų, vienam vaiko vaidmeniui režisierė pakvietė ir filmo idėjos įkvėpėjos aktorės J. Čižauskaitės dukrą Saulę.

Suartino bendras tikslas

Dirbti su vaikais ne mažiau įdomu nei su brandžiais profesionalais, teigia režisierė. „Visi vaikai yra artistiški. Darbas su jaunaisiais aktoriais reikalauja didesnio pasitempimo, susikaupimo, tikslumo formuluojant užduotis ir tuo pačiu suteikia atradimų džiaugsmo. Galiu pasidžiaugti, kad gavau ypač talentingus ir ištvermingus vaikus. Visa filmavimo grupė jais džiaugėsi ir didžiavosi“, – sakė G. Beinoriūtė.

Filme „Balkonas“ svarbiausius vaidmenis kuria jaunieji aktoriai Elzbieta Degutytė, Karolis Savickis, Saulė Rašimaitė, Dovilė Tarvydaitė bei patyrę scenos ir ekrano meistrai Viktorija Kuodytė, Rolandas Kazlas, Irmantas Bačelis. Pagrindinė šios trumpametražės juostos tema – draugystė, artumas. Gal net būtų tiksliau pasakyti – baimė priartėti, susidraugauti ir to barjero nugalėjimas. Kontekstas, kuriame klostosi ši istorija, – griūvančios vaikų tėvų šeimos.

Pasak G. Beinoriūtės, scenarijuje pasakojamą istoriją apie vaikų draugystę per balkoną iš tiesų būtų sudėtinga įsivaizduoti šiais laikais; tai bene svarbiausia priežastis, kodėl veiksmas nukeltas į sovietmetį. Be to, „Balkono“ kūrybinės grupės nariai, režisierės žodžiais, yra to praėjusio laikotarpio vaikai, kurie savo gyvenimo ankstyviesiems metams ir aplinkai norom nenorom jaučia savotišką nostalgiją. „Šio filmo kūrimas mums tapo savotišku sugrįžimu į savo pačių vaikystę.“

Tikslus laiko piešinys

„Aš ne prancūzas ir suprantu, kad sovietmečio prireikė ne tik egzotikai, bet ir tam, kad filmo autoriai pasijustų pažįstamoje aplinkoje. Tokioje, kur nebuvo tobulų technologijų, interneto, todėl žmonės bendravo pro rozetės skylę. Tiksliau, vaikai naudojo savo nuosavą iškalbą, o ne šiuolaikines idiotiškas SMS žinutes. O jų tėvai tuo metu truputį gėrė, truputį pykosi. Žodžiu, gyvenome ir flirtavome. Visa tai filmas parodo gana linksmai, tad prasidėjus finaliniams titrams norisi sušukti: „Čia jau viskas?“

Todėl, kad nenuobodu ir juokinga. Neprieštaraučiau, jei man kas papasakotų ilgesnę istoriją, pasuktų dramatiškesniais siužeto vingiais“, – taip atsiliepia apie jaunos režisierės filmą kritikas Marius Kulvietis. Jis G. Beinoriūtę vadina miniatiūrų, mažų pasakojimų meistre, gera stiliste, atidžia detalėms ir ironiška. Pasak kritiko, „Balkonas“ vadintinas kompaktiška kino novele.

„Man šis filmas patiko, nes priminė tai, kas lietuvių kine buvo geriausia. Po Vytauto Žalakevičiaus pasiekimų man brangiausi mūsų senajame kine buvo kaip tik Arūno Žebriūno du filmai apie vaikus: „Paskutinė atostogų diena“ ir „Gražuolė“. G. Beinoriūtė, savo herojus nukėlusi į socializmo epochą, savaime primena tuos perliukus. Vaikai „Balkone“ tarsi kuria anų laikų atviruką. Ir labai vykusį! Lyg žiūrėčiau savo asmeninį nuotraukų albumą“, – pastebi M. Kulvietis.

Rolandas Kazlas, filme atlikęs milicininko bei tėvo vaidmenį, sako, kad šiame filme, kaip ir gyvenime, svarbiausia – vaikai. Jam pačiam buvo įdomu kurti trumpų epizodų, iš kurių ryškėja mergaitės Emilijos tėvų santykiai, atmosferą. Aktorius prisiminė savo amžinatilsio tėvo žodžius, kad vaikas – tai siūlas, jungiantis abu tėvus, ir jeigu tėvai tolsta vienas nuo kito, tai siūlas gali ir nutrūkti. Praėjusio amžiaus tarpsnį, kuriuo klostosi filmo veiksmas, R. Kazlas apibūdina taip: nors tai buvo laikas, kai buvome izoliuoti nuo pasaulio, pilki, jautėme slogutį, tačiau vis vien bandėme išsaugoti orumą, savigarbą, jautrumą vieni kitiems, ir tuo buvome gražūs.

Filmavo provincijos miestuke

„Balkonas“ sukurtas nekomercinio kino kūrybą ir plėtrą skatinančioje studijoje „Monoklis“. Kūrybinis procesas truko maždaug nuo 2007 m. pavasario. Pernai rudenį filmavimo darbai beveik tris savaites vyko Rūdiškėse ir Senuosiuose Trakuose, o visus metus iki šio rudens kūrinys buvo montuojamas, garsinamas. „Monoklio“ direktorė ir „Balkono“ prodiuserė Jurga Gluskinienė filmo pristatyme pasakojo, kaip Rūdiškių miestelyje reikėjo sukurti juostai reikalingą autentišką aplinką. Žmonių, kurių butuose buvo filmuojami epizodai, teko net prašyti leisti pakeisti naujoviškus plastikinius langus į senoviškus medinius. Kad nepatektų į kadrą kiemuose stovintys šiuolaikiniai automobiliai, irgi tartasi su jų savininkais. Visa filmo kūrybinė grupė Rūdiškių miesteliui ir jo gyventojams liko dėkinga už kantrybę ir pagalbą kuriant darbingą atmosferą.

Pasak Giedrės Beinoriūtės, kinematografininkų pastangas tiksliai atkurti tarybinių laikų aplinką ir rekvizitą lydėjo ir kuriozai. „Kai Senuosiuose Trakuose pastatėme tarybinę giros bačką, vietos gyventojai vienas po kito ėmė nešti kapeikas ir rublius, prašydami įpilti bent stiklinę tarybinio „kvaso“.

„Balkono“ jaunieji aktoriai dešimtmečiai Elzbieta Degutytė ir Karolis Savickis, kuriems dėl filmavimo teko ir pamokas praleisti, prisipažino, kad sugrįžę į klasę jautėsi lyg po kelionės laiko mašina. Jie tą laikotarpį, kada gyveno jų suvaidinti herojai, vadino senove.

Sukūrė filmą apie savo senelius

Pačiai Giedrei Beinoriūtei senovė buvo metas, kai dramatiškas gyvenimo išbandymas palietė jos senelius. Jie buvo ištremti į Sibirą, kuomet Giedrės dar jokiuose „planuose“ nebuvo. Vis dėlto suaugusi ji iš šeimos nuotraukų, archyvinės kronikos ir animacijos sukūrė įtaigų filmą „Gyveno senelis ir bobutė“ apie tai, kaip tremties tema atsispindi vaiko jausmuose ir sąmonėje. Šis jos filmas buvo apdovanotas festivalyje Kanadoje.

„Pirmiausia užrašiau ilgą savo mamos pasakojimą apie tai, ką ji prisiminė iš savo vaikystės, kai buvo ištremta kartu su tėvais, mano jau mirusiais seneliais. Bendravau su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro darbuotojais, gavau iš jų dalį filme panaudotų nuotraukų, nes šeimos albume buvo ne viskas, ką norėjau papasakoti šia tema. Animacija, panaši į vaikiškus piešinius pablukusiu rašalu kitose fotografijų pusėse, tarsi padėjo rekonstruoti įvykius“, – pasakoja režisierė. Taip atsirado „raktas“: filmo „Gyveno senelis ir bobutė“ istoriją seka maža mergaitė, o jos naivūs piešiniai padeda atskleisti vaiko požiūrį. Originali interpretacija buvo pastebėta tarptautiniame festivalyje ir pelnė Giedrei Beinoriūtei apdovanojimą.

Savitumas, netikėtas požiūris, įdomios istorijos paieškos ženklino ir ankstesnius darbus. „Troleibusų mieste“ režisierė šmaikščiai pažvelgė į visuomeninio transporto „zuikių“ ir kontrolierių santykius. Ironiška trumpa komedija „Egzistencija“ – variacija anekdoto tema, kaip moterys sumanė įsivaizduoti savo laidotuves. Filmu „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ G. Beinoriūtė sugrįžo į Šarūno Barto juostos filmavimo vietas ir pažvelgė, kaip kinas paveikė jo kūrimą stebėjusius ir prie jo prisidėjusius žmones.

Apie Giedrę Beinoriūtę

Gimė 1976 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje. 2001 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultete įgijo kino ir TV režisūros specialybės magistro laipsnį. Dirbo asistente su žinomais Lietuvos kino režisieriais Šarūnu Bartu („Septyni nematomi žmonės“) ir Arūnu Mateliu („Prieš parskrendant į žemę“).

Būdama studentė suvaidino Severiną televizijos seriale „Atžalos“ („Giminių“ tęsinys). Su aktoriumi Gediminu Storpirščiu išleido eilėraščių knygutę „Laiškai Karaliui“. 2006 m. Keistuolių teatre pastatė spektaklį „Meilė iš paskutinio žvilgsnio“ pagal kaunietės poetės Daivos Čepauskaitės poeziją. Nuo 2004 m. yra Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė.

Nuo 1997 m. Giedrė Beinoriūtė kaip režisierė ir scenarijaus autorė sukūrė septynis vaidybinius ir dokumentinius trumpametražius filmus: „Mano vienišos draugės“, „Mama, tėtė, brolis, sesė“, „Troleibusų miestas“, „Egzistencija“, „Vulkanovka. Po didžiojo kino“, „Gyveno senelis ir bobutė“, „Balkonas“.

2001–2007 m. dirbo „Vaikų linijos“ savanore konsultante ir konsultavimo internetu programos koordinatore. Kartu su kolegomis Antanu Gluskinu ir Jurga Gluskiniene užpernai įsteigė studiją „Monoklis“. Nuo 2007 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje TV režisūros studentams dėsto scenarijaus rašymo pagrindus.

Rūta Kanopkaitė, „Šeimininkė”