Elena Jasiūnaitė, www.lfc.lt
Praėjus kelioms dienoms po premjeros „Kino pavasaryje“ vis dar sunku atsakyti, kur slypi filmo „Mončys. Žemaitis iš Prancūzijos“ (rež. Linas Mikuta, 2022) žavesys. Dokumentinis filmas iš pažiūros neįmantrus, pasirinktos priemonės – archyviniai kadrai, kalbančios galvos – net rizikingos ir kelia grėsmę priartėti prie antrarūšės TV dokumentikos. Bet filmas kuo puikiausiai „suskamba“ kino teatro erdvėje. Matyt, kūrėjams apibūdinti tinka toji filmo pradžioje nuskambėjusi Antano Mončio išmintis – „kiekvienas medis yra geras. Svarbu, ką iš jo padarai“.
Režisierius Linas Mikuta seka skulptoriaus Antano Mončio gyvenimo ir kūrybos pėdsakais – nuo vaikystės Mončių kaime iki mirties išeivijoje. Tą daro lengva ranka, nedramatizuojant. Nors filme išgirsime ir apie karą, netektis, nesėkmingas meiles ir mirtį, sunkiausi Mončio išgyvenimai subtiliai lieka filmo paraštėse – kaip neišvengiama gyvenimo dalis, bet ne jo epicentras. Už tai filme matome daug meilės: Mončio – kūrybai ir gimtinei, o visų kitų – ne tik skulptūrai, bet ir pačiam Mončiui. Ji sklinda iš filmo kūrėjų, jų dar spėtų pakalbinti jaunystės draugų ir artimųjų, o taip pat – skulptoriaus kūrybos gerbėjų ir tyrinėtojų.
Filmo kūrėjams svarbiausia Mončio pasaulėjauta – žemaičio, savo lietuviškumo nepraradusio ir emigracijoje, kur Vakarų kultūros įtaka ir kolegų, galerininkų spaudimas būti komerciškesniu buvo neišvengiami. Jie brėžia paraleles – sesers vaikystės prisiminimai apie jų mamai padovanotą verpstę su grandinėle netrukus virsta didžiulėmis Mončio medžio grandinėmis, kybančiomis ore. Vaikystėje taip vaiko akį traukusi grandinėlė išlieka ir kitose judančiose jo skulptūrose – jas nesunku pamatyti ir žiūrovui, o tai, žinoma, teikia atpažinimo džiaugsmą. Emigracijoje Mončys randa būdą sujungti savo meną su pasaulietiška kultūra, vietą jo skulptūrose randa net ir naujausi mokslo atradimai (viename archyvinių interviu nuskamba ir puikus samprotavimas apie rankų svarbą, inspiravęs jo darbų seriją), o lietuviškų motyvų jis neatsisako net Prancūzijos bažnyčios sienas puošiant sakralinėmis skulptūromis. Su pavydėtinu užsidegimu apie Mončio kūrybos ištakas ir kultūrines kolizijas pasakoja prancūzė, Mončio skulptūros tyrinėtoja Mathilde Desvages. Ir vėlgi – ne mažiau svarbiomis tampa ne vien jos beriamos žinios, bet ir tai, su kokiu susižavėjimu ji jas perteikia, ar, galų gale, kaip Mončio lietuviškų motyvų skulptūra atsiskleidžia kitataučio akimis ir kas jiems yra lietuviškumas.
Filme ne kartą matome ir Mončių ąžuolo, buvusio tokiu svarbiu pačiam Mončiui, motyvą. Šis įprasmina skuptoriaus jaustą ryšį su gimtąja žeme ir tėvynės ilgesį, prie jo žingsniuoja ir vaikus vedasi ir Mončio sūnus Jean Christophe Mončys. Nesunku pamatyti ir paraleles su jo skulptūromis, tįstančiomis į viršų, besiraizgančiomis šaknimis – lyg to gimtojo ąžuolo. Simboliška, kad po Mončio mirties ąžuolas sudegė trenkus žaibui ir virto dar viena Mončio skulptūra, panašia į esančią muziejuje, po kurios drevę smalsiai landžioja Mončio anūkė. Medžio lyg ir nebėra, bet šaknys, kurių stiprybe tikėjo Mončys (kaip tikėjo ir tuo, kad išliks tik išlaikęs tapatybę) – tvirtai įleistos į žemę, laiko šį keistą monumentą po atviru dangumi.
Pats Mončys į žiūrovus kreipiasi iš praeities – filmo kūrėjai naudojasi videomenininko Henriko Gulbino fiksuota dokumentine medžiaga. Jose – skulptoriaus pokalbiai apie kūrybą, dainuojamos liaudies dainos, paskutinis vizitas ir susitikimas su motina. Fone nuolat pasigirsta ir Donato Bielkausko muzika, atliekama Mončio švilpiais – lyg archajiškų laikų, kurių taip ilgėjosi Mončys, gausmas.
Visgi ne mažiau už paties Mončio istorijas svarbus filme yra Mončio portretas, piešiamas kitų žmonių akimis. Jis – įvairiapusis, nuo brolio iki mylimojo, nuo žavinčio menininko iki tėvo. Ir kiekvienam kalbintajam jis – vis kitoks. Sesers Birutės Turauskienės akyse jis dažniausiai vaikas ar kuklus jaunuolis, pasimetęs, ką gi pagalvos motina sužinojusi, kad šiam architektūros studijų metu teks piešti nuogą moterį. Emigracija ir Vakarietiška kultūra, o galbūt ir branda jį keičia – kaip priešstata sesers žodžiams ekrane pasirodo jau vyresnio Mončio darbai, kuriame moteriškų aptakių figūrų netrūksta.
Įsimintinos gubernatoriaus dukros, seserys Annette ir Florence Pene, kurioms Mončys buvo jaunystės draugas ir susižavėjimo objektas. Pasipuošusios gintaro papuošalais (ir nežinia, ar ir tai – ne Mončio palikimas) lyg mažos mergaitės jos kikena prisiminusios gražų jaunuolį Mončį, puoselėtus romantiškus jausmus ir draugystę. Ir Baltijos jūrą, kuri, nors niekada nematyta, joms visada bus Mončio sinonimas. Meilę jaunam skulptoriui prisimena ir Mončio pirmoji žmona, tikra paryžietė Florence Martel. Labiausiai šiuose prisiminimuose visgi stebina išeivijos lietuvių susibūrimai su tautiniais kostiumais šokiais ir dainomis, kurie buvo tokie svarbūs pačiam Mončiui, ir į kuriuos noriai įsitraukė šios kadaise jaunos, aukšto socialinio sluoksnio prancūzaitės. Matyt, tai, kad Mončys niekada nesigėdijo savo kilmės (ir dar noriai su ja pažindino kitus), ir leido jam išsaugoti savo kūrybos unikalumą.
Vietą filme rado ir trys Mončio vaikai – jie jam buvę tokiu pat dideliu turtu, kaip ir pati kūryba. Vyriausiasis sūnus Jean Christophe Mončys – lyg šiuolaikinis savo tėvo tęsinys. Dainuojantis lietuvių liaudies dainas ar staiga mažame Paryžiaus gyvenamojo namo kiemelyje išsitraukiantis švilpį ir leidžiantis tam keistam garsui skrosti orą. Kamera leidžiasi paskui jį – po Paryžiaus kiemus ir namus, kuriuose kadaise gyveno su tėvu, po gimtąsias tėvo vietas Lietuvoje, po Vandėją, kurioje buvo šeimai priklausiusi sodyba ir simboliška Mončių aikštė miško proskynoje.
„Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ įtraukia savo istorijomis – paprastomis, pasakojančiomis apie jauną kūrybingą vaikiną, dėl karo ilgam atsidūrusį toli nuo namų, kurių ilgėjosi, pasakojimais apie kūrybą čia ir ten, apie kultūrą ir kaip ją mato kiti. Pasirodžius finaliniams titrams norisi, kad tos istorijos tęstųsi (galbūt jos iš naujo atgis aplankius muziejų?), ir gal tai vienas iš išsipildžiusių filmo tikslų.
