Režisierius T.Smulkis ir jaunoji kinematografininkų karta debiutuoja kino ekranuose

Sekmadienį Vilniuje vyko net keturguba lietuviško kino premjera – trumpametražių filmų programoje „Jauna Lietuva trumpai“ pristatyti keturi jaunų režisierių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų, darbai.


Andriaus Blaževičiaus diplominė juosta „Bergenas“ pasakoja apie dviejų žmonių – jauno (Marius Repšys), kuris švaisto savo gyvenimą ir ruošiasi iškeliauti į Norvegiją, bei pagyvenusio (Vidas Petkevičius), jau iššvaisčiusio savąjį – susitikimą nudriskusiame restorane. Juos suartina butelis degtinės ir trumpi vidutiniškos dainininkės pasirodymai, kurių metu prigęsta šviesa ir plastmasinės rožės kurį laiką atrodo kaip tikros, o du nepažįstami žmonės užsisvajoja apie artumo galimybę.

Dovilės Šarutytės filmo „Aš tave žinau“ pagrindinė veikėja – penkiolikmetė Uršulė (Julija Steponaitytė), kuri daro ir išgyvena viską, ką patiria jos amžiaus paauglės. Įsimyli gražų vaikiną, kuris į ją nekreipia dėmesio, išgyvena dėl jos kūną ištinkančių pokyčių, bando pritapti prie bendraamžių ir, galų gale, susigaudyti aplinkoje, kurioje gyvena. D.Šarutytei pavyko jautriai ir protingai sukurti trimatį bei įtikimą paauglių pasaulį, nepaprastai gražiai nufilmuotą pažįstamame Vilniaus Pašilaičių fone (todėl „Aš tave žinau“ yra mano mėgstamiausias ketvertuko filmas – J.Š.).

O Lina Lužytė pažvelgė į ką tik nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, iš visų jėgų besistengiančią kuo gražiau save pristatyti pasauliui. Filmo „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ siužetas sukasi apie dvi eiliniame daugiabutyje pasirodžiusias naujoves – importinį šaldytuvą, kurio instrukcijoje pavaizduota, kaip turi atrodyti „tobula“ vakarietiška šeima, ir fotografą iš Amerikos, kuris atvažiavo nufotografuoti tipiškos naujosios Lietuvos šeimos. Šios šeimos galva Danguolė (Gabija Ryškuvienė) į talką pasikviečia visus daugiabučio gyventojus, kad „Lietuva“ neužsitrauktų gėdos „Amerikos“ akyse – į savo svetainę atsitempia ne tik svetimą šaldytuvą, bet ir kaimynės (Rimantė Valiukaitė) vyrą.

Tomo Smulkio filmas „Pietys“ paremtas Kazio Sajos novele. Pagrindinis veikėjas (Sigitas Šidlauskas) važinėja geltonu automobiliu ir pardavinėja pelėkautus (dėmesio, simbolis!), bet vieną dieną, papūtus įžūliam vėjui iš pietų, mašina sustoja viduryje laukų, o gretimame miestelyje niekas negali – ir niekam nerūpi – jos pataisyti. Siurrealistiškame miestelyje, kuriame, rodos, nustojo tekėti laikas, parduotuvės tuščios, o gyventojai tegali patarti „Jeigu turi laiko, lauk“ ir šluoja vėjo pustomus lapus. Lrytas.lt pokalbis su Tomu Smulkiu.

Esi sakęs, kad idėja filmui kilo Suomijoje. Ką ten veikei?

Suomijoje keturis mėnesius mokiausi pagal „Erasmus“ programą. Aš ten papuoliau sausio pradžioje, kai buvo gili žiema, ir man pasirodė, kad ten viskas yra labai šalta – tiek žmonės, tiek aplinka, visa architektūra stiklinė, metalinė, viskas pilka, balta, juoda. Gyvenau ir supratau, kad mes gyvendami Lietuvoje dar turim šiek tiek to džiaugsmo, to judėjimo, kad mes esame piečiau. Tada ir kilo idėja. Mes labai žiūrime į Skandinaviją, norime gyventi kaip jie. Aš supratau, kad galbūt to nereikia. Reikia džiaugtis, kad mes dar turim kažko gyvo. Šitaip ir kilo ta idėja. Aišku, filmas remiasi ir literatūros kūriniu.

Kodėl pasirinkai būtent šį Kazio Sajos kūrinį?

Kažkada viena iš užduočių akademijoje buvo sukurti ekranizaciją pagal kūrinį. Aš jo ieškojau, pradėjau nuo užsienio rašytojų, bet paskui supratau, kad visas mūsų mentalitetas, visa tai, ką išgyvename, yra artimiau lietuvių autoriams. Saja man galbūt labiausiai patinka, nes jis turi ir labai sveikos ironijos, ir tuo pat metu savotiško žavesio. Mes esame čia ir mes mokame iš savęs pasijuokti. Dėl to aš sustojau prie šito rašytojo. O kūrinys mane sudomino, nes jame žmogus susitinka su pačiu savimi ir tarsi iš šono stebi visa, kas vyksta, mato pats savo gyvenimą.

Kiek filmo siužeto atėjo iš Sajos, o kiek pridėjai tu?

Aš pridėjau ir pakeičiau labai daug. Iš Sajos liko pats miestelis, bet apsakyme jis nėra toks siurrealistiškas kaip mano filme. Dalis dialogų yra paimti iš rašytojo – pavyzdžiui, parduotuvėje ir vaistinėje – o visi, susiję su mašinos taisymu, jau mano pridėti. Aš prie kūrinio ilgai jaukinausi ir kai jis jau tapo man artimas, galėjau jį perkonstruoti. Ten pagrindinis personažas yra poetas. Filme jis tapo paprastu žmogumi, kuris trinasi savo spąstuose, savo kasdienybėje. Galbūt toks yra pats didžiausias skirtumas.

Taip pat nusprendei palikti veiksmo laiką, devintąjį dešimtmetį.

Taip, bet tas laikas nėra labai akcentuojamas. Miestelis, kuriame mes filmavome, buvo Baltoji Vokė Šalčininkų rajone. Aišku, reikėjo užklijuoti plastikinius langus, nuimti ryškias iškabas, pavyzdžiui, prie vaistinės. Bet iš esmės tai tas pats miestelis. Ieškant filmavimui vietų jis man labai įstrigo, nes aš taip ir įsivaizdavau sustingusį laiką. Kai ten papuoli, atrodo, kad išvykęs iš Vilniaus grįžai kokius 15 metų į praeitį. Dėl to šitas miestelis atsidūrė filme – nes jame matėsi sustingęs laikas.

Ar buvo sunku rasti dekoracijų, pavyzdžiui, seną automobilį?

Mašiną gauti buvo labai paprasta, ji priklauso mano draugams. Jie ta mašina važinėja, tai yra visiškai naudojamas daiktas. Sunkiausia buvo gauti taksofono būdelę ir katafalką, kuris nėra tiek daug naudojamas. Katafalką mes parsivežėme iš Baltarusijos pasienio. Eišiškėse vienuose laidojimo namuose radome tą katafalką ir jį parsivežėme. O taksofono būdelę radome „Telekomo“ rūsyje.

Kiek užtruko sukurti filmą?

Gruodžio mėnesį bus praėję dveji metai nuo tada, kai aš pirmąkart susidūriau su šiuo kūriniu. Pasiruošimas filmavimui buvo intensyvus, bet jis truko kokius keturis mėnesius. Scenarijaus rašymas buvo kiek laisvesnis etapas. Iš pradžių norėjau filmuoti Suomijoje, po to grįžau ir pakeičiau scenarijų, kad galėčiau tai daryti Lietuvoje. Pats filmavimas truko dešimt mėnesių.

O koks buvo „Piečio“ biudžetas?

Aš nežinau. Turėjau prodiuserius, vadybininkus, kurie skaičiavo visus finansus. Ačiū jiems, nes aš buvau tas žmogus, kuris ateina į aikštelę ir dirba su aktoriais. Aišku, nebuvo vien taip, bet aš negaliu pasakyti, kiek viskas kainavo, nes dar ir nesuskaičiavom visko iki galo. Visus diplominius filmus finansavo Muzikos akademija. Mes gavome tris tūkstančius litų. Visa kita buvo tiesiog asmeninių paieškų ir sėkmės arba nesėkmės vaisius. Tie trys tūkstančiai – labai nedidelė dalis visų išlaidų. Ir dabar mes iš Kultūros ministerijos kultūros rėmimo fondo gavome pinigų sklaidai. Tai reiškia, kad galime išsileisti plakatus, DVD, siųsti filmą į festivalius.

Kaip sekėsi dirbti su aktoriais?

Pradėkime nuo pagrindinio aktoriaus (Sigito Šidlausko), kurį atradau – ir labai džiaugiuosi, kad aš jį atradau – Kauno dramos teatre. Mes su juo susitikom, jis perskaitė scenarijų ir sutiko su manimi dirbti. Darbas su juo buvo labai įdomus. Negaliu sakyti, kad mudu tapome draugais, suartėjome daug labiau nei žmonės, kurie ateina, dalykiškai padirba ir išeina. Mes repetavom nedaug, bet diskutavom ir nagrinėjom, kodėl darom šitaip, kartu žiūrėdavom filmus ir juos aptarinėdavom. O visi kiti žmonės, kurie buvo vyresni už mane ir vaidino miestelio gyventojus, kurie pasitinka pagrindinį veikėją. Negaliu pasakyti, kad su jais buvo sunku ar lengva dirbti, mūsų santykiai nebuvo tokie artimi kaip su pagrindiniu aktoriumi. Visam tam keistumui, kuris vyksta miestelyje, pabrėžti man reikėjo ir keistų personažų. Ir jie yra keisti, galbūt ne tokie tobuli, ne visai gražūs. Visi tie žmonės nėra aktoriai, tiesiog paprasti žmonės. Ir darbas su jais buvo truputį kitoks. Kai dirbi su aktoriais, tu galbūt gali leistis į kitokią diskusiją, kitaip nagrinėti, o kai dirbi su žmonėmis, kurie nėra aktoriai, visiškai kitaip jiems formuluoji užduotis.

Kiek aktoriams leidai improvizuoti?

– Nebuvo taip, kad aš ateinu ir sakau: čia trys žingsniai į priekį, trys į kairę ir turi padaryti būtent taip. Improvizacijos buvo, bet daugiau improvizuoti leidau pagrindiniam aktoriui, kuris kartu dalyvavo paieškose. Būdavo, kad mane nustebina, nes kartais net nesakydavo, ką jis darys kai kuriose scenose. Būdavo staigmena ir man, ir jam pačiam. Bet visam filme yra vos keli tokie momentėliai. Daugiau improvizacijos buvo su tekstu. Vienas iš pagrindinių mano tikslų buvo pasiekti, kad visa, ką jie kalba, skambėtų kuo natūraliau. Aišku, miestelis turėjo savo žaidimo taisykles – jie juda taip ar jie stovi taip. Šiokie tokie rėmai buvo, o tuose rėmuose jie turėjo kuo organiškiau pasakyti savo tekstą. Taigi tas tekstas pasikeitė nuo nuo mano parašyto scenarijaus. Bet tik todėl, kad aš aikštelėje pamatydavau, kad parašytą tekstą aktoriui sunkiau pasakyti nei tą, kuris kyla iš jo paties.

„Pietys“ labiausiai primena Šiaurės Europos, skandinavų kiną. Kokius filmus žiūrėjote ruošdamiesi?

Išties iš anksto žinojau, kokį filmą aš noriu sukurti ir kokį filmą filmuoju. Galbūt todėl, kad kūrimo procesas buvo gana ilgas, turėjau pakankamai laiko pasiruošti ir ateiti į aikštelę jau žinodamas, ko nori. O filmai, kurie padėjo mums ruoštis, buvo daugiausia skandinavų – švedų, danų, suomių. Filmas, su kuriuo daugiausia dirbom, buvo Roy’aus Anderssono „Du levande“ („Tu gyvendamas džiaukis“, 2007), kuris galbūt buvo mūsų atspirties taškas. Taip jau yra, kad man patinka Skandinavija, aš labai myliu Švediją, Stokholmą. Man apskritai jų kinas ir literatūra atrodo labai artimi mums. Mes irgi esam jokia ne Rytų Europa – mes esam tikra Šiaurės Europa.

O kokiais Lietuvos režisieriais žaviesi?

Iš Lietuvos režisierių man galbūt labiausiai patinka Arūnas Žebriūnas, jo ankstesni filmai – „Riešutų duona“, „Gražuolė“. O dabar irgi yra daug gerų režisierių, net sunku pasakyti, kuris iš jų geriausias. Man artimesnis yra švedų kinas. O Lietuvoje šiandien kinas labai keičiasi ir tai yra labai gerai. Aš manau, kad Lietuvoje yra daug įdomių žmonių ir jeigu tik bus galimybė, jie galės kurti ir galbūt iš naujo formuoti Lietuvos veidą. Nežinau, ar jį reikia iš naujo formuoti, nes realiai to nepriklausomo kino ne tiek daug ir turime. Galbūt jį reikia tiesiog plėsti – parodyti, kad mūsų kinas nėra vien tik lyrinis ar poetinis, kad jis yra labai įvairus, tiesiog mes jo nematom.

Kokie tavo tolesni kūrybiniai planai?

Dar reikėtų filmą paleisti, skirti laiko atsisveikinti su juo. Vis dėlto praėjo dveji metai, kuriuos tu gyvenai kartu. Filmas toli gražu nesibaigia po premjeros, jis vis tiek tavyje gyvena. Tu siurbi visus vertinimus, tiek gerus, tiek blogus, darai išvadas. Paleisti reiškia mažiau galvoti apie jį. Filmas yra lyg ir tavo vaikas, kūdikis, kurį tu nešioji ir dėl kurio skauda. Ir dabar dar skauda – jis dar neatsidūrė lentynoje, kurioje perverti ir pamiršti. Manau, kad kiekvienas viduje turi tokį jausmą, kuris laiko visą tą kūrybos procesą. Laikui bėgant tu pasimiršti ir įsigyveni į naują dalyką. Yra sakoma, kad su filmu atsisveikini per tiek laiko, per kiek jį sukūrei. Aš labai tikiuosi, kad jau po Naujųjų metų galėsiu vėl pradėti rašyti ir viskas bus gerai. Aš jau turiu mintį kitam savo filmui, nors kaip ją įgyvendinti dar neplanuoju. Neturiu scenarijaus, tai nežinau, kiek visa tai gali kainuoti, kur aš norėčiau jį filmuoti, kokių man reikia aktorių. Tiesiog turiu viduje jausmą kažkokiai temai ir idėjai. Bet kol ta idėja neturi kokio nors materialaus pavidalo, sunku apie tai kalbėt.

Dėkojame už pokalbį.

Šarūnė Kaušylaitė /www.lrytas.lt