Antrasis „Skalvijos” kino centro festivalis „Šeršėliafam” („Ieškok moters”) prasidėjo lietuviška premjera. Giedrė Beinoriūtė parodė labai intymų, skaudų, neįprastos formos filmą „Gyveno senelis ir bobutė”.
Teko pakeisti adresus
Jaunos režisierės seneliams, motinai, tetoms ir dėdėms, kaip labai dažnai lietuvių šeimai, išpuolė gyventi tuo metu, kai teko keisti tėvynės vietas į tolimą Sibirą.
Per maždaug 20 pastarųjų metų ne vien lietuvių kine atsirado galybė dokumentinių juostų apie stalininius lagerius. Bet – drįstu manyti – G.Beinoriūtės filmas unikalus.
Anksčiau tie „lageriniai” filmai šiurpino siaubo, žiaurumo, kartais ir niūrios sensacijos motyvais. Gal iš pradžių reikėjo ir tokių. O „Gyveno senelis ir bobutė” – tarsi baisoka pasaka, ir tokiu sprendimu ji veikia daug stipriau nei ekrane jau spėti suniveliuoti vaizdai.
Pati vos paaugusi Giedrė, matyt, taip – naivokai, bet rimtai – bandydavo įsivaizduoti artimųjų gyvenimą Sibire. Ne veltui už kadro skamba skaitovės mergytės rimtas, intymus, bet nesentimentalus komentaras.
Autentiškas šeimos albumo fotografijas lydi ne tik laiko atmosferą primenanti kronika, bet ir sąmoningai skurdi, rašalo dėmėmis ir linijomis užburianti Gabrielės Baltrušaitytės animacija. Kartais išgirsti net senosios metalinės plunksnos gergždėjimą.
Paukštukai ir stogo skylės
Kai vaikiškas balsas pasakoja, kaip senelis 25 kilometrus pėsčias ėjęs, kad siuntinį iš Lietuvos atsiimtų, autentišką skurdaus Sibiro kaimelio fotografiją gyvina animuotos melsvos pėdos sniege. Kai regi lietuviškus kryžius, pastatytus vietinių tremtinių, melsvo rašalo akys nuo jų kraštų mirksėdamos žvelgia į tą pačią pusę – į Lietuvą.
Filme „Gyveno senelis ir bobutė” apčiuoptos ir lietuvių mentaliteto ypatybės. Jokių nuoskaudų, verkšlenimo – DAR gyvenam, tai svarbiausia. Ir per pastaruosius metus beišsibarstantis kuklumas: autorė neiškelia savo šeimos kaip kuo nors ypatingos. Likimas buvo bendras. Neprofesionalas gal nė neįžvelgs, kaip velnioniškai sunku buvo sukurti šį neva visai paprastą kūrinėlį. O pabandyk, vien pageltusių nuotraukų saujelę turėdamas, sukurti įdomų, patriotišką (bet ne trankiai), savą specifinę intonaciją turintį filmą.
Čia labai svarbi ir technika, kai sovietų formuliarai, regis, rašomi kaip nuosprendžiai mūsų akyse. Į traukinio Irkutskas-Maskva langelį įspausta grįžtančių močiutės ir mamos fotografija.
Liūdna animacija, kai paukštukai landžioja po dešimtmetį apleisto namo stogo skyles.
Tiesiog pribloškė režisierės menas perprasminti kai kuriuos dalykus. Tarkim, 6-ajame dešimtmetyje populiari chorinė daina „Ateinam, ateinam” ekrane įgauna visai kitą, nesovietinę prasmę: viską ištvėrėm.
Gal toji potekstė mirgėjo ir teksto autoriaus Pauliaus Širvio, čia šmėkštelinčio kaip dar visai Pauliuko, sąmonėje?
Ir jie ateina, tie tremtiniai, animaciniais ryšuliais nešini, per pieštą, bet visai nenykų lietų. Pareina namo, kur ir lietus savas.
Melodramos ir švelnus humoras
Festivalio repertuare – ir debiu-tančių, ir patyrusių režisierių darbai iš devynių pasaulio šalių. Kuo gyvena dabartinės lenkų, vengrų, latvių, prancūzų moterys, kiek jų problemos yra artimos mums?
Nors Lietuvoje iš „Batelio” pažįstama latvė Laima Pakalninia renkasi visuomenišką lėktuvo grobimo temą („Įkaitas”), dauguma juostų skiriamos jausmų pasauliui.
Bene garsiausia tarp jų ispanės Isabele Coixet melodrama „Paslaptingas žodžių gyvenimas” – apie moterį, slaugančią sužalotą vyriškį, jų pasakomus ir nutylimus žodžius.
Lietuvą pagaliau pasiekė garsusis Kiros Muratovos „Derintojas”.
Tarp beviltiškomis vadintų garsiosios režisierės juostų šioji išsiskiria neįprastu švelniu humoru, ironišku posovietinės tikrovės prilyginimu paikam detektyvui.
Turtingą, aristokratišką ir naivią damą čia fantastiškai vaidina niekad anksčiau su autore nesusitikusi Ala Demidova. O, kokie avantiūristai!
Festivalio „Šeršėliafam” juostos aplankys ir Kauną, Ukmergę, Palangą.
Saulius Macaitis, „Lietuvos rytas“