Režisierius Antanas Gluskinas – apie „Medėjos vaikus“, probleminį teatrą vaikams, ateities planus ir kita
„Suaugę apie mirtį žino tiek pat, kiek ir vaikai“, – naujame, Kauno dramos teatre Antano Gluskino režisuotame spektaklyje „Medėjos vaikai“ ištaria mažasis Jasonas.
Būtent mažasis Jasonas ir mažoji Medėja yra pagrindiniai šios švedų dramaturgų – Suzanne Osten ir Pero Lysanderio prieš trisdešimt metų parašytos pjesės herojai. Tai spektaklis vaikams, tačiau ne lėkšta, supaprastinta Euripido „Medėjos“ adaptacija visai šeimai, o greičiau sumani šios antikinės tragedijos interpretacija tiek vaikams, tiek suaugusiems. „Medėjos vaikams“ pražūtis gresia ne tiek dėl kerštingos motinos, kiek apskritai dėl tėvų skyrybų, kurios ir yra pagrindinė spektaklio tema. Turbūt nereikia sakyti, kad tema – aktuali: juk Lietuva pasaulyje garsėja ne tik savižudybių, bet ir skyrybų statistika.
Režisieriaus Antano Gluskino biografijoje – ne vienas spektaklis vaikams: Auksiniam scenos kryžiui 2005 m. nominuotas „Mano senelis buvo vyšnia“ (Keistuolių teatras), vaikams pasakojantis apie mirtį; labiau pramoginis, intriguojantis „Aukso obuolys“ (Jaunimo teatras); nuotaikingi muzikiniai „Vaikystės etiudai“ (Keistuolių teatras). Antanas Gluskinas taip pat sukūrė du trumpo metražo vaidybinius filmus AXX kino festivaliui: „Tėvai ir vaikai“ ironiškai pasakoja apie tėvų ir vaikų santykius, vaikų seksualinį auklėjimą, o „Krautuvėlė“ – apie kažko ne visai apčiuopiamo prekybą.
Apie „Medėjos vaikus“
Jau seniai norėjau kalbėti Lietuvai skaudžiomis temomis, o ypač – apie skyrybas. Kai perskaičiau „Medėjos vaikus“, nusprendžiau, kad tai ir yra ta pjesė, kurią turiu pastatyti. Suzanne Osten ir Peras Lysanderis parašė šią pjesę kartu su vaikais. Šie švedų dramaturgai važinėjo po mokyklas, kuriose skaitė, vaidino ištraukas iš antikinės Euripido „Medėjos“. Paskui kartu su žiūrovais jie daug kalbėdavo apie skyrybas, siekdami padėti jiems išspręsti asmenines psichologines problemas. Vaikai patys buvo kviečiami siūlyti situacijas, sprendimus, pokalbius – tokiu būdu ir atsirado „Medėjos vaikų“ schema. Taigi daug kas sugalvota pačių vaikų, o ne autorių; būtent todėl viskas taip tikslu, atpažįstama – pats turiu vaikų, todėl galiu tai patvirtinti.
Spektaklio repeticijas stebėję teatre dirbantys žmonės dažnai sakydavo: „Tai – ne vaikams!“ Bet tai yra spektaklis vaikams. Galbūt nuo aštuonerių metų, galbūt dėl jaunesnių žiūrovų galima ginčytis, bet apskritai – vaikams. Nereikia vaiko vertinti kaip antrarūšio žiūrovo. Spektaklyje kalbama apie dalykus, kurie 8 metų vaikui jau yra puikiai pažįstami. Pats atsimenu iš vaikystės – tokio amžiaus jau suprasdavau „visus tuos“ dalykus. Taip, galbūt vaikai viską supranta paprasčiau, bet taip ir reikėtų suprasti, mano manymu. Suaugę prikuria visokių aplinkybių, istorijų, gandų, kol galų gale vienas faktas apauga visokiom „šiukšlėm“… ir neberandama sprendimo. Lygiai taip „Medėjos vaikuose“ tėvai – Jasonas ir Medėja – irgi niekaip neišsprendžia savo skyrybų problemos. Tuo tarpu mažoji Medėja supranta, kad tėvai skiriasi, – ji ir paaiškina savo broliui, mažajam Jasonui, ką tai reiškia. Galų gale būtent vaikai nusprendžia, užbaigia tas skyrybas, padaro tai vietoj savo tėvų. Paprastas, vaikiškas požiūris ir yra teisingiausias: jeigu pradėjai skirtis, ir neprasimanyk visų tų nesąmonių.
Suaugę visada nori apsaugoti vaikus nuo „suaugusiųjų pasaulio“, nenori kalbėti apie problemas, neigiamus dalykus. Bet vaikai vis tiek viską sužino, pamato, išgirsta – kieme ar per televizorių. Slėpti viską, kas blogai, – tarybinės visuomenės įprotis. Juk tai vis tiek išlenda, tai kam gi slėpti? Nesakau, jog vaikams reikia vien tik tokio, probleminio, teatro. Bet šiandien, šią akimirką man atrodo, jog tokio teatro vaikams Lietuvoje labiausiai trūksta. Kitiems režisieriams tai galbūt neįdomu, tegul jie stato pasakas, reikia ir jų. Bet man pasakos – neįdomios.
Apie psichologiją
Į spektaklio peržiūrą buvau pakvietęs pažįstamų psichologų, su kuriais daug diskutavome ir nusprendėme, jog spektaklis neigiamo poveikio vaikams daryti neturėtų. Spektaklyje mažieji Medėja ir Jasonas bando nusižudyti, tačiau jie tai daro žaisdami. Be to, jie nenusižudo, o atvirkščiai – patys sustabdo savižudybę. Tokiu būdu ir yra parodoma, kad savižudybė – ne išeitis, kad taip nuo skyrybų nepabėgsi. Tai rizikinga scena, bet jeigu jos nerodyčiau, nevertėtų statyti šio spektaklio. Jeigu tu darai, jeigu tau skauda, – turi pasakyti viską. Taip ir padariau, nieko neslėpdamas.
Žinau, kad „Medėjos vaikuose“ jau lankėsi grupė vaikų, kurie patys išgyveno tėvų skyrybas, – jiems spektaklis buvo labai artimas, suprantamas. Iš esmės toks ir yra šios pjesės tikslas – padėti, pagydyti tuos vaikus. Nes kai turi problemą ir manai, kad esi toks vienas, tuomet yra labai sunku, o kai pamatai viską iš šalies, pamatai, kad tą patį išgyvena ir kiti žmonės, viskas nebeatrodo taip tragiškai. Kaip ir parašyta programėlėse, „Medėjos vaikai“ – tai vienos dalies tragikomiškas žaidimas. Žaidžiam aštriais dalykais, – bet žaidžiam.
Apie aktorius
Spektakliui ieškojau jaunų aktorių, nes jie patys ką tik buvo vaikai, galbūt kai kurie net išgyveno savo tėvų skyrybų tragediją. Reikėjo naivaus, lengvo požiūrio. Tai pasiteisino. Spektaklyje vaidina trečio kurso studentai, taigi jau nebe žali, todėl didelio skirtumo, lygindamas su vyresniais, profesionaliais aktoriais, nepastebėjau. Galbūt kai kurie vyresni aktoriai kiek ciniškesni, vaidybą laiko darbu, tuo tarpu studentai į viską žiūri azartiškai, jiems teatras – gyvenimo būdas. Kita vertus, „naujoji karta“ tampa dalykiškesnė, bet man taip tik geriau, nes pats mėgstu konkretumą.
Apie vaikų teatro reformavimą
Užsienyje vaikų teatras pradėtas reformuoti pačios visuomenės iniciatyva. Prieš maždaug trisdešimt metų studentai ėmė priešintis vartotojų visuomenei, atkreipė dėmesį, jog net ir vaikai gauna tik tokią vartotojišką produkciją, pasakas. Tarp šių studentų – patys režisieriai ir dramaturgai, Švedijoje – Suzanne Osten, Vokietijoje – Volkeris Ludwigas ir kiti. Jie neapsiribojo pasakomis ir ėmė kalbėti apie tai, kas vyksta – ir kas nepavyksta – šiandien.
Lietuvoje Keistuolių teatras yra pastatęs minėto Volkerio Ludwigo pjesę „Marius ir Miglė“ („Max und Milli“). Šiame spektaklyje svarbi socialinė linija: turtingas vaikas ir vargšas vaikas, gyvenantis tik su mama arba gyvenantis tik su tėčiu, ir taip toliau. Taigi galima būtų sakyti, kad Lietuvoje teatrą vaikams pradėjo reformuoti būtent Keistuoliai… Bet niekas to nepastebėjo, niekas neatkreipė dėmesio. Nesiimsiu spręsti – kodėl, bet galiu pasakyti, kad tiek apie mano, tiek apie, tarkim, Vytauto V. Landsbergio spektaklius vaikams niekas nerašo. Vienintelė teatro kritikė Rūta Oginskaitė prieš septynerius metus parašė knygą apie teatrą vaikams, bet nejaugi tuo viskas ir baigėsi? Nežinau, gal ir ji pavargo dėl ko nors kovoti. Kartais pasirodo viena kita jos recenzija apie šokį arba kokį nors festivalį vaikams, bet tai tik vienas kritikas! Juokinga? Nežinau…
Tiek to – kuriu žiūrovui, vaikams, o ne kritikams ar meno istorijai. Man didžiausias įvertinimas yra tada, kai į spektaklį atėję vaikai juokiasi, verkia, išgyvena istoriją, rėkia: „Bėk, bėk!“ Arba, pavyzdžiui, po spektaklio „Mano senelis buvo vyšnia“ eina į sceną ir žaidžia su mašinomis, bando lipti į „medį“, o teatro darbuotojai turi juos tramdyti… Arba kai tėvai kartu su vaikais taip pat juokiasi ir braukia ašarą, o išėję po spektaklio atsidūsta: „Vaje, vaje, kokie mes baisūs!..“ Nėra didesnio įvertinimo už tokį.
Apie ateities planus
Konkrečiausi planai – Šiaulių teatre turėčiau statyti Volkerio Ludwigo pjesę „Bela, Bulis ir Bosas“ – apie trijulę vaikų, kurie susiduria su baimėmis ir bando drauge jas nugalėti. Jame nagrinėjama daug aktualių temų, pavyzdžiui, prievarta mokykloje: susivieniję pjesės herojai bando su ja kovoti. Šis spektaklis bus labiau socialinis nei „Medėjos vaikai“. Kaip tik tuo vokiečių ir švedų teatras vaikams skiriasi: vokiečių – labiau socialinis, švedų –¬ psichologinis.
Norėčiau sukurti ir spektaklį paaugliams. Teatro paaugliams Lietuvoje labai trūksta. Taip prarandami žiūrovai nuo 10 iki 17 metų. Kodėl apie tai niekas nešneka? Tiesa, galbūt ir buvo keletas spektaklių, kurių pagrindiniai herojai yra paaugliai, – „Romeo ir Džuljeta“, Keistuolių „Taisyklė Nr.1“, Alytaus teatro „Bėgikas“… Bet daugiau – nematau.
Taip pat norėčiau grįžti prie kino. Studijuodamas režisūrą, ketinau režisuoti filmus, teatras atsirado visai atsitiktinai, spontaniškai. Ir patraukė. Bet nuo kino niekada nebuvau pabėgęs: jau keletą metų režisuoju reklamas (o juk tai ir yra filmai, tik 30 ar 15 sekundžių), dalyvavau AXX kino festivalyje. Šiuo metu taip pat rašau trumpametražio filmo vaikams scenarijų.
Romas Zabarauskas, “Literatūra ir menas”