Apie spektaklį mažiesiems „Kvailos ir trumpos istorijos“, sukurtą pagal Kęstučio Kasparavičiaus knygas „Kvailos istorijos“ ir „Trumpos istorijos“ (rež. Antanas Gluskinas; „Monoklio“ studija), turėjau parašyti dar praėjusį rudenį (premjera įvyko rugsėjo 25 d. vaikų globos namuose „Gilė“ Vilniuje), tačiau taip jau būna: festivaliai, premjeros, renginiai, finansiniams metams baigiantis, lipa vienas kitam „ant galvos“, vos spėji bėgioti iš vieno į kitą, tad dabar tenka žvilgčioti į užrašų knygutę, ką buvau pasižymėjęs apie minėtą spektaklį…
Gyviausias emocinis įspūdis – tai ekstremalios sąlygos, kuriomis vaidino aktoriai Aldona Vilutytė, Vaidotas Žitkus (abu iš Keistuolių teatro) ir Vytautas Leistrumas (iš „Atviro rato“; visi aktoriai – Aido Giniočio mokiniai, tad profesiniam susikalbėjimui kliūčių nebuvo). Siaura, bet gana gili jaukių vaikų globos namų „Gilė“ salė buvo pilna vaikų; priekyje buvo įsitaisę vaikeliai, susodinti ar vežimėliuose, kurie dėl įvairių apsigimimų ir ligų negalėjo reaguoti į vaidinimą kaip įprasta… O spektaklis pagrįstas aktorių bendravimu su vaikais. Po vaidinimo klausiau aktorių, ar jie, iš pradžių pamatę žiūrovus, nepatyrė šoko? Juk negalima ignoruoti priekyje sėdinčių, apsimetinėti, kad jų nematai, bet negalima ir delsti, laukti jų reakcijų – nuobodžiaus kiti žiūrovai…
Vėliau pagalvojau, kad aktoriaus profesija – tai ir žmogaus širdies išbandymas, ne vien profesionalumo. O ne vieną apdovanojimą už knygas vaikams kaip autorius ir dailininkas pelnęs K. Kasparavičius atkreipė dėmesį: galbūt „sunkieji“ vaikai nesuprato visų spektaklio siužeto peripetijų, bet gal juos veikė gera aktorių nuotaika ir formos dalykai –¬ spalvos, ritmas, muzika?..
Vaidinimas sugalvotas kaip kamerinis mobilus teatrinis žaidimas, pasitelkus vadinamą gyvą aktorių planą, lėles, nesudėtingą scenografiją – lentynėlių konstrukciją, kuri iš priekio atrodo kaip kvadratukų kompozicija, iš už jos aktoriai traukia paslėptas detales (dailininkė Aistė Anaitė). Kiekvienas aktorius čia kuria daugybę charakterinių vaidmenukų ir žaidžia su pirštininėmis lėlėmis (lėlių animacija nėra dramos aktoriams įprasta, galbūt būtų pravertusios patyrusio lėlininko konsultacijos-pratybos). Žmonių veikėjus čia įkūnija lėlės, o daiktus „įvaizdina“ aktoriai. Linksmus etiudus apie daiktus, jų transformacijas aktoriai turbūt mėgsta nuo studijų laikų: čia gali pasireikšti kiekvieno fantazija, humoras, pastabumas, skonis ir formos pojūtis. Juk smagu žiūrėti, kaip A. Vilutytė žaidžia Dantų pastos tūbelę, Šlepetes, Keramikinį vazonėlį, Šakutę, Porcelianinį puodelį, o vyrukai – kokius „pensijon išėjusius“ batus, kiaušinius obuolių pyragui, šaukštą ar peilį… Patenkinti ir mažieji – linksmai pažadinama jų vaizduotė, kūrybiškumas.
Istorijos, kurių spektaklyje bene 12 (aktoriai susitarę jas kaitalioja pagal situaciją, publiką), suvertos ant vienos dienos buities ritualų, kurie vaikams gerai pažįstami – nuo rytmetinio prausimosi iki vis atidėliojamos privalomos draugystės su pagalviuku vakare…
Spektaklis žaismingas, be lašo didaktikos (tuo, beje, kaip ir primityvoka forma, sumenkintais tikslais sau, kaip režisieriui, netikėtai sutrikdė Arnoldo Jalianiausko kamerinis muzikinis vaidinimas vaikams „Paika pelytė“ Valstybiniame jaunimo teatre, kuris iš karto pradedamas „bum čik, bum čik“ ritmu, aktoriai dainuoja aibę dainų pagal fonogramą, o ši ir leidžiama per garsiai; aktoriai ne tiek žaidžia, kiek imituoja žaidimą…).
Štai pirmoje „kvailoje“ istorijoje veikia personažai: Dantų šepetukas, Pastos tūbelė, Senas muilas. Pirmiausia jie sveikinasi su vaikais: „Sveiki, dantys: iltiniai, krūminiai!“ – ir mažyliai iš karto linksmai sušurmuliuoja, užsimezga jų kontaktas su spektakliu. Po to aktoriai sužaidžia etiudą – istoriją apie gal ir ne tokį mielą vaikams, bet būtiną ryto prausimąsi…
Vaidinimas – interaktyvus, aktoriai vaikų tai klausinėja, tai duoda užduočių arba organizuoja masinį žaidimą. Žinoma, per vaikų replikas atsiskleidžia jų šeimos pasaulis, teatrinė kultūra. Spektaklio personažui paklausus, ką paprastai galima rasti šaldytuve, vienas vaikis tiesiai šviesiai pasakė: „Alaus!“ Mes, suaugę žiūrovai, iš juoko kritome vietoje, aktoriams teko laikytis… (Vaikų replikos aktoriams per spektaklius – atskira tema. Neužmiršiu per Vilniaus teatro „Lėlė“ vaidinimą „Muzikinė dėžutė“ vieno isterikon linkusio mažylio reikalavimo, subtiliai pritemdžius salę prieš spektaklio pradžią: „Uždekite šviesą, arba iškviesiu policiją!“)
Norėtųsi „Kvailas ir trumpas istorijas“ pamatyti dar kartą, atgaivinti įspūdžius, pasitikrinti, kaip jame sudėlioti režisūros akcentai: ar tarp gausybės istorijų „nepasimeta“ spektaklio ritmas, pagrindinė mintis. Spektaklį aktoriai jau vaidino Utenoje, Rokiškyje, Alytuje. Gal „Monoklio“ vadybininkai ras būdų, kaip parodyti spektaklį platesnei Vilniaus žiūrovų publikai?
RIDAS VISKAUSKAS, „Literatūra ir menas“