Vaikiška istorija. Giedrės Beinoriūtės „Gyveno senelis ir bobutė“

Giedrės Beinoriūtės trumpo metražo filmas „Gyveno senelis ir bobutė ne tik atidarė visą šią savaitę „Skalvijoje“ vykusį Tarptautinį moterų filmų festivalį, bet ir uždavė jam toną.

Moterų filmuose dažnai skamba klausimai: „Kas aš esu? Kas mane jungia su praeitimi ir šeimos nariais? Kokie ryšiai tarp žmonių yra prasmingi?“ Atsakymai į juos lemia ne tik filmo stilių, bet ir ištarmę, požiūrį į realybę, nes atsakymų dažniausiai ieškoma nuolat besimainančioje tikrovėje. Netiesiogiai į tuos klausimus bando atsakyti ir Beinoriūtė, tik ji pasirenka pseudoistorinio ironiško filmo stilių. Režisierė grįžta į savo vaikystę ir pabando rekonstruoti savo senelių istoriją taip, kaip ją girdėjo ir suvokė būdama maža mergaitė. Todėl filmo tonas kartu ir asmeniškas, ir naivus, ir žaismingas. Tai nauja lietuvių kinui, kuris Stalino trėmimus visada (išskyrus viskuo abejojantį ir ironišką Algimanto Maceinos „Black Box“) traktavo rimtai, neslėpdamas ašarų, nevengdamas didvyriškumo ir, trumpai tariant, visos su tautos kankiniais susijusios ideologijos. Beinoriūtė atsisako beveik visko, kas nesusiję su jos šeima, ir visą tą martyrologiją „išverčia“ į vaiko kalbą ir suvokimą, pasitelkdama jauną animatorę Gabrielę Baltrušaitytę, subtiliai vaikišką mąstymą stilizavusią a la violetinis rašalas piešiniais. Beinoriūtė atsisako sovietinio režimo smerkimo patoso ir nekaltų lietuvių kančių eksponavimo, nes vaikas mąsto konkrečiai. Net Smetonos laikai jam pirmiausia asocijuojasi su tiršta grietine ir tik paskui – su dendiškai apsirengusiu ūsuotu ponu. Būsiu atvira, man tas pasakojimo „vaikiškumas“ ne kartą pasirodė dirbtinis, pritemptas, pirmo laipsnio palyginimo lygio, kaip dar mano vaikystės mokykloje nuolat eksploatuotas sarkastiškas grietinės ir prezidento Smetonos sutapatinimas. Manau, kad tai net šiek tiek varžė ir pačią režisierę, priverstą visą pasakojimą redukuoti iki tam tikros manieros, nes maniera kine visada yra nebegyvo kino požymis. Gal todėl kartais išmoktai, teatrališkai, nenatūraliai skamba ir mažąją filmo pasakotoją garsinusios Urtės intonacijos, paryškinančios filmo dirbtinumą.

Bet tai nesumažina jaunos režisierės intencijų vertės: ji nori apvalyti tremtinių temą, beje, ne tik lietuvių kine, bet ir literatūroje apaugusią tiesiog gelžbetoniu virtusiomis schemomis, banalybėmis, mitais, kurie iš esmės tokie pat retoriški kaip ir sovietų mitai. Būtent todėl pasakojimas apie lietuvių valstiečių šeimą, kuri 1948 m. buvo priskirta „buožėms“ ir ištremta į Sibirą, į Irkutsko sritį, kartu su kitais tokiais pat tremtiniais įkūrė ten Srednios kaimą, statė namus, augino bulves, kirto medžius, meldėsi, ilgėjosi Lietuvos, laidojo artimuosius, savaip sukrečia, nes vaiko suvokimas bando įsprausti tą nežmonišką ir nenormalią Rimkų šeimos situaciją į gerai pažįstamą, įprastą, bet kartu ir vaiko fantazijos nuolat perkuriamą pasaulį. Šeimos fotografijos yra išmarginamos stilizuotais užrašais, o tėvynės ilgesį, kai net kryžiai Srednios kapinėse buvo statomi taip, kad žiūrėtų į Lietuvą, išreiškia ant tų kryžių vaiko ranka nupieštos „gyvos“ akys. Tokių perliukų filme yra ir daugiau – tai ir traukinys „Irkutskas–Vilnius“ bei jo vagono lange sustingusi režisierės senelės ir mamos fotografija, ir katėmis pavirtę traktoriai KT, ir animuotas pasakojimas apie siuntinio iš Lietuvos atsiimti į miestą ėjusio dėdės kelionę. Tai liudija jaunos režisierės talentą ne tik mąstyti vaizdais, bet ir juos ironizuoti ar poetizuoti. Labai pradžiugino iki tol lietuvių kine retas bandymas kurti vizualias sąsajas tarp asmeniško prisiminimo ir didžiosios Istorijos. Beinoriūtė tai perteikia tiesiog meistriškai: Sibiro mokyklos klasėje nusifotografavusių mokinių fone kabantį Molotovo portretą ji susieja su Molotovo–Ribentropo paktu, atnešusiu Lietuvai sovietų okupaciją. Fotografiją iš šeimos archyvo – su istoriniais kadrais, nusakančiais visą XX amžių. Apskritai Beinoriūtės darbas su archyvine medžiaga, garsu pasižymi dėmesiu detalei, epochos „aromatui“, simboliui. Tai reta lietuvių kine, dažniausiai iš aukšto žvelgiančiame ir į seną, ir į neseną istoriją. Todėl viliuosi, kad filmas „Gyveno senelis ir bobutė“ sudomins ir jaunuosius žiūrovus, kuriems istorija yra viskas, kas vyko prieš jiems atsirandant pasaulyje. „Gyveno senelis ir bobutė“ akivaizdžiai įrodo, kad kiekviena istorija yra gyva, kai ją pasakoja mokantis išgirsti kitus ir smalsus įspūdžių žmogus.

Živilė Pipinytė/ „7 meno dienos“