„Troleibusų miesto” apibūdinimas Giedrės Beinoriūtės filme adresuojamas mūsų puikiajai sostinei. Kadaise, prieš kokius trisdešimt ar dvidešimt metų. kai po ją visomis kryptimis zujo melodingai „dainuojančios” naujutėlaitės ar apynaujės „Škodos”, kai troleibuso bilietas kainavo simboliškas 4 tarybinio rublio kapeikas, o asmeninis automobilis buvo prabangos ar deficito ženklas, tokia su visuomeniniu transportu susijusi asociacija daugeliui vilniečių būtų buvusi visiškai suprantama. Nesunku net įsivaizduoti ir taip pavadinto anuometinio kino etiudo (jei tokį kas nors būtų filmavęs) „poetiką”: mažoriniai gatvės ritmai, miesto aušros ir sutemos, ore pakibęs troleibusų tinklų ažūras, giedri, rūpesčio netemdomi veidai, viskas tarnauja gyventojų patogumui ir labui. Nė kiek neironizuoju mūsų dokumentinio kino tradicijos, tačiau filmų juk būta visokių – ir labai gerų, ir konjunktūriškų, o pavadinimo santykis su laiku dažnai nusako ir paties opuso pobūdį.
Šiandien toks idiliškas pavadinimas skamba paradoksaliai ir provokuojančiai. Vilniaus troleibusai paseno ir išklero, kursuoja retai ir pagal sutrumpintą paros grafiką. Visuomeninis transportas nejučia paskendo tarp daugybės kitų naujosios metropolijos pavidalų ir ją užgriuvusių problemų, o svarbiausia – liovėsi buvęs visų miestiečių susisiekimo priemone. Dabar tokio transporto paslaugomis dažniausiai naudojasi skurstantieji -pensininkai, darbo ir bedarbių liaudis. Jie ir yra G. Beinoriūtės „Troleibusų miesto” gyventojai.
Tačiau filmas nepretenduoja į atvirą socialinę publicistiką, nors tokia pagunda tarsi siūlytųsi savaime. Visi puikiai žinome visuomeninio transporto ypatybę išprovokuoti žaibiškas psichologines ir socialines iškrovas, sukurti stresines situacijas. Ši anonimiška viešoji erdvė akumuliuoja ir iškelia į paviršių tai, kas kitomis aplinkybėmis pastebima ne iš karto, -viduje slopinamas nuotaikas ir būsenas, bendriausius mūsų būties simptomus ir jų sąsajas. Grupinis portretas troleibuse (bent jau mūsų troleibuse) kondensuotai atspindi aktualią visuomenės situaciją, o platesne prasme – ir tos visuomenės civilizacijos lygį. Toks optimizmo, deja, neįkvepiantis portretas ryškėja ir G. Beinoriūtės filme, bet autorė jo nekomentuoja ir neperša apibendrinimų. Pasirinkusi kasdienišką troleibusų „siužetą” – kontrolieriai ir „zuikiai”. – G. Beinoriūtė, regis, tik fiksuoja skirtingus elgsenos ir reakcijų modelius ir jungia juos į žaismingą kaleidoskopą. Daro tai jauna debiutante („Troleibusų miestas” – pirmas savarankiškas, nestudentiškas G. Beinoriūtės darbas) pavydėtinai laisvai ir profesionaliai, jausdama montažo ritmą, išryškindama absurdišką situacijų komizmą. Tad filmas, pusę valandos rodantis iš esmės tą patį, nė kiek neprailgsta. Gali suvokti jį kaip puikiai papasakotą anekdotą, smagiai pasijuokti ir neišsinešti nieko daugiau. Tačiau tai filmas su dvigubu dugnu, kur tarp glaudžiai surikiuotų kadrų Įsiterpia platus asociacijų laukas.
Žiūrint filmą ilgainiui apima kažkoks nesmagumo jausmas, ir netrukus supranti, kodėl, – ši įprastinė mums situacija vis dėlto nėra normali. Ypač jei tampa kasdienybe, priimama kaip kasdienybė. Juk kontrolė turėtų būti tik drausminantis priminimas, atlikti panašią funkciją kaip ir nenatūraliai lipšnus diktorės balsas, raginantis „gerbiamuosius keleivius” nepamiršti pasižymėti bilietų. Važiuodamas greituoju Vienos tramvajumi ar plaukdamas Venecijos vaporetu beveik nesusidursi su kontrole, juo labiau – su taip audringai reiškiamomis emocijomis. O mūsų kontrolė vis intensyvėja, reorganizuojama į motorizuotas brigadas, imančias troleibusus šturmu. Vadinasi, vis daugiau keleivių važinėja be bilieto, o kontrolė turi „išmušti” kuo daugiau baudų, kad sumažintų troleibusų įmonės nuostolius. Tarp keleivių ir kontrolierių vyksta atkaklus nepaskelbtas karas. Ir užuojautos šiame kare nusipelno abi konfliktuojančios pusės.
Tiesa, kontrolierių padėtis tarytum geresnė. Jie atstovauja institucijai, vykdo nustatytas instrukcijas, veikia atvirai, už jų pečių – taisyklės ir netgi filmavimo kamera. G. Beinoriūtė prisikalbino labai simpatišką, artistišką kontrolierių komandą, ji noriai įsitraukė į pasiūlytą žaidimą („čia filmą apie mus ruošia”). Kamera jų nė kiek nekausto, dirbdami savo darbą spėja net jai papozuoti ar suokalbiškai mirktelti akimi. Įkvėptai suvaidina žanrinę scenelę, pavyzdžiui, su plaštakėmis iš „Indigo” naktinio klubo. Tačiau jauti ir nuolatinę jų darbo įtampą bei padėties dviprasmiškumą. „Išmušti” baudą, surašyti protokolą ar pristatyti pažeidėją policijai nėra taip paprasta. Labai dažnai tai ilgokai užsitęsianti skandalo situacija, kurioje pažeidėjas, beje, gali išsikrauti, o kontrolierius priverstas sugerti į save neigiamas emocijas, nebent turėtų begemoto oda. Pridurkime, kad tai kontrolieriaus „darbo specifika”, kad tokią „įkrovą” jis gauna kasdien.
Mūsų pažeidėjas beveik visada jaučiasi esąs teisus, arba tiksliau – skriaudžiamas. Paradoksas, bet iš dalies taip ir yra. Jis neteko darbo, jo gyvenimo triūsas įvertintas saujos centų pensija, iš jo atimtos beveik visos socialinės lengvatos, įskaitant pigų transportą. Jam reikia važiuoti – kad ir į turgų ar darbo biržą, – ir jis važiuoja, o kontrolierius personifikuoja jam visą valdžios abejingumą. Važinėti be bilieto – taip pat nuolatinė Įtampa, užkluptas kontrolierių jis visaip teisinasi ir išsisukinėja, žada, kad tai paskutinis kartas, bet žino, kad ir vėl rizikuos. Kita vertus, tai ir nelaikoma nusižengimu, ir kontrolierių intervencija į keleivių teritoriją visada susilaukia solidaraus atkirčio („padarykit tvarką savo Seimui ir savo policijai, o ne čia”). Viešajame transporte fermentuojasi piketų prie Seimo ar Prezidentūros dvasia – dėl visko kalti Landsbergis ir Adamkus. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, nes tai labai tikslus mūsų politinės kultūros indikatorius. Kontrolierius – pirmasis tarpininkas tarp „valdžios” ir „liaudies” – priverstas būti šių nuotaikų laidininku. Nepaisant to, o gal kaip tik todėl, kad jo paties statusas labai neapibrėžtas – nei tarnautojas, nei pareigūnas. Priešinga konflikto pusė gerai tai žino ir tuo naudojasi – juk prieš policininką taip „nepasišakosi”. Troleibusų keleiviai tapatina kontrolierių su represinėmis struktūrotnis, neturinčiomis tam juridinių įgaliojimų, juo labiau -moralinės teisės. Todėl labai suprantami vieno simpatiškosios komandos nario žodžiai, kad per vieną darbo mėnesį lig tol jiems jausto gailesčio nebeliko. Tiktai kažin, ar po to tapo lengviau. Juk jo kolegos tezėje „Šiuo metu bet koks darbas yra garbingas” glūdi ir tam tikra antitezė.
Priešinga pusė, net ir patys agresyviausi, vis dėlto yra bėgantieji. Jie mielai ištirptų minioje, pasislepiu, nusisuktų nuo videokameros („dar ir fotografuoja kaip kokią nusikaltėlę”). Galima išties prikišti, kad Vaidoto Digimo kamera pavojingai priartėja prie leistinumo ribos, kad piktnaudžiaujama situacija, kai žmogus nepajėgus apsiginti. Bet galima pažvelgti ir kitaip – viskas galų gale priklauso nuo dokumentininko intencijų, jei ta riba, žinoma, nėra ciniška peržengiama. Be tokio priartėjimo, „išdidinimo”, šio filmo nuotaikos ir potekstės apskritai nebūtų užfiksuotos. Nebūtų jaudinančio kadro, kuriame pusamžis vyras ašarojančiomis akimis vis pamesdamas skaičių rankioja iš delno smulkias monetas baudos dešimtinei, kol galiausiai lieka stovėti \ ienas, tarsi nežinodamas, kur dabar eiti, o jo veide – nuoskauda, neviltis ir pažeminimas. Nes „Troleibusų miestas” – ne vien apie kontrolierius ir „zuikius”, bet ir apie nerealizuotą mūsų teisę į padoresnį, iš tikrųjų apgintą gyvenimą, kuriame ir mes patys gal būtume gražesni.
Filmo finale, kai kontrolierių mikroautobusas ryto rūke čiuožia į naują darbo dieną, tolumoje pasirodo per perėją einantis pėstysis. Staiga jis išsigąsta ir likusią perėjos dalį įveikia dideliais šuoliais. Nemanau, kad „Troleibusų miesto” montažo sekoje šis kadras būtų atsitiktinis. Mes vis dai bėgame per perėjas. Dėl viso pikto.
LINAS VILDŽIŪNAS, 2002, „Kinas“ nr.7