Prisipažinsiu, gerokai įgriso kalbos apie lietuvių kino mirtį. Žinoma, jis jau seniai turi tenkintis bado dieta, o tai visada atsiliepia ir filmų kiekybei, ir kokybei, ir jų platinimui. Ne vienas įdomus projektas taip ir liko neįgyvendintas, nes Lietuva paprasčiausiai nebegali sau leisti brangių (istorinių, kostiuminių ir pan.) filmų ir neaišku, ar kada nors galės. Tačiau jaunųjų kino adeptų nesumažėjo. Per savaitę įvykusios dvi debiutan-čių – Dalios Survilaitės ir Giedrės Beinoriūtės – filmų premjeros nuteikia optimistiškai.
Dalios Survilaitės debiutas – išskirtinis įvykis, mat filmą „Kurmis” sukūrė filologė, nebaigusi jokių kino mokslų. Neabejoju, kad įtakos turėjo tėvai – operatorius Vytautas Survila ir montuotoja Vanda Survilienė, nes ir filme akivaizdus, matyt, įgimtas kino jausmas.
„Kurimio” herojus – neregys Remigijus Audiejaitis. Jis fotografuoja supantį pasaulį remdamasis išgirstais garsais. Taigi jo fotografijos – tai ir savotiškos garsų nuotraukos. Ši metafora „Kurmyje” pateikiama subtiliai – herojaus fotografijomis, filmo garso takeliu.
Kitas metaforinis „Kurmio” lygmuo atsiranda kadruose, kai herojus „žiūri” filmą, tiksliau, jį jam perpasakoja šalia sėdinti mergina. Režisierei, matyt, svarbu ir tai, kiek filmą matome akimis, ir tai, kaip jis gimsta mūsų viduje.
Ko gero, pati paprasčiausia ir tradiciškiausia „Kurmio” metafora -herojaus kelionė į Molėtų observatoriją žiūrėti žvaigždžių. Ji pateikiama nesureikšminant ir neestetizuojant to, kas vyksta ekrane, o tai, tiesą sakant, nebūdinga debiutantams, dažniausiai iš visų jėgų forsuojantiems vizualumą.
Tačiau, kad ir kaip režisierei rūpėtų kino ir vidinės tikrovės santykis, „Kurmis” pirmiausia yra filmas portretas – subtilus, nesimėgaujantis herojaus „nepaprastumu”. Survilaitė „Kurmiui” (taip save vadina neregiai) nekuria išskirtinių, nekasdieniškų situcijų, kurias mėgsta kai kurie lietuvių (ir ne tik) kinematografininkai. Ji fiksuoja herojaus kasdienybę – pokalbius su draugais kavinėje, futbolą, bendrabučio virtuvę. Prieš mus iškyla harmoninga asmenybė, visiškai nedramatizuojanti savo likimo. Tai nereiškia, kad susitaikiusi. Vidinė Remigijaus šviesa nušviečia ir jo fotografijas.
Taigi „Kurmis” – ir tradiciškas, ir kartu bandąs atnaujinti tradiciją filmas. Pasakojimo būdas, puiki vizualinė raiška (operatorius – Vytautas Survila), paprastas nepaprastas herojus – visa tai tarsi sieja „Kurmį” su ankstesniuoju lietuvių dokumentiniu kinu. Refleksija apie kino ar fotovaizdo prigimtį, pabrėžtinis nedramatizavimas, trumpos monta-žinės „frazės” – jau ir bandymas į tą tradiciją pažvelgti savaip. Žinoma, filmo tema nėra nauja nei pasauliniame, nei lietuvių kine: Werneris Herzogas, Miroslavas Janekas, Audrius Stonys, Pawelas Kędzierskis savo filmuose kiekvienas savaip išreiškė neregio santykį su matomu ir apčiuopiamu pasauliu. Tačiau „Kurmio” epigonizmu neapkaltinsi.
Žiūrėdama Giedrės Beinoriūtės „Troleibusų miestą”, prisiminiau didžiojo prancūzų dokumentininko Raymond’o Depardono filmus, ypač „Sugautus nusikaltimo vietoje”, kur autorius filmuoja pirmąjį įvairių sukčių susitikimą su tardytoju ir kartu atskleidžia žmogiškosios prigimties vingrybes. „Troleibusų miesto” herojai – kontrolieriai ir „zuikiai” -taip pat fiksuojami panašioje situacijoje: „zuikiai” teisinasi, kontrolieriai puola. Iš pirmo žvilgsnio net gali pasirodyti, kad ir vieniems, ir kitiems tai gyvybės ir mirties klausimas, tačiau abi pusės suvokia, kad tai – ir žaidimas. Filme rodoma kontrolierių komanda – šio katės ir pelės žaidimo virtuozai, net linkę tuo virtuoziškumu pasipuikuoti prieš kamerą. Jiems nesvetima ir ironija. Kartais jie atsipalaiduoja, kad pažaistų su žaviomis išgąsdintomis merginomis. Jie puikūs psichologai, iškart sugebantys rasti silpniausią, pažeidžiamiausią, bet kartais ir apsirinkantys. Tada žaidimas užsitęsia, kaip su ta rusakalbe moteriškaite, kuri esanti ir bedarbė, ir nesveika, ir besilaukianti. Tačiau dažniausiai pelė sudorojama greitai, jau kontrolierių mikroautobuse.
Režisierė daugiausia rodo „zuikius”, kitaip tariant – peles, kitaip tariant – aukas. Jų galerija – pati įvairiausia: viena „nukentėjusioji” net rengiasi skųstis Prezidentui, kitas -tiesiog nustėrsta, sukaustytas baimės, trečias bando derėtis ir 1.1. Taip ir norisi pasakyti, kad filme viskas kaip gyvenime, tik čia situacija sumodeliuota idealiai: užkluptas žmogus pirmiausia nori apsiginti ir įrodyti savo teisybę, tad į kamerą reaguoja paskiausiai. Todėl „Troleibusų miesto” herojai tiesiog pavyzdingai demonstruoja elgesio modelius. Parodyk, kaip tu elgiesi su kontrolieriumi, ir aš pasakysiu, koks tu žmogus.
Filmo pradžioje kontrolieriai idiliškoje aplinkoje kalba apie savo profesiją. Beje, kiekvienas mūsų, ko gero, kalbėtų tais pačiais žodžiais, juolab kad, pasak vieno kontrolieriaus, dabar kiekvienas darbas vertas pagarbos. Visą filmą negali nesižavėti jų reakcija ir noru susidoroti su „zuikiais”. Nuovargis jiems negresia. Žaidimas tęsiasi. Įdomu, kaip jie elgtųsi tapę keleiviais.
Kad „Troleibusųmiestas” – labai juokingas filmas (premjerinė auditorija tiesiog riaumojo), pirmiausia „kalti” dialogai. Tokių gyvų dialogų lietuviųkine nebuvo niekad – nei vaidybiniame, nei dokumentiniame. Tačiau būkime atviri – dauguma tų gyvų dialogų kūrėjų kalba „didžiąja ir galingąja” rusų kalba ir atrodo verti Michailo Zoščenkos personažų vaikaičių vardo. Lietuviai šalia jų „pasirodo” gana blyškiai, ir nieko čia nepadarysi – juk neturime net buitinio slengo tradicijų.
Dialogams puikiai antrina ir įžūli Vaidoto Digimo kamera, savaip primenanti „Troleibusų miesto” herojus. Tiesa, kartais vis dėlto kyla abejonių dėl filmo kūrėjų etikos. Juk nufilmuotos tikros žmogaus pažeminimo ir skausmo akimirkos, kurios visada esti labai intymios. Kita vertus, režisierė subtiliai jaučia nuotaikų kaitą ir palyginti ilgame, iš esmės uždaros, nuolat pasikartojančios struktūros filme beveik nelieka vietos monotonijai, juolab kad Beinoriūtė montavo pati. Žinoma, ji turėjo iš ko rinktis.
„Troleibusų miestas” – filmas, kurio visi seniai laukė. Ir tie, kuriems nusibodo paradokumentali bei estetizuota lietuviškų filmų tikrovė, ir tie, kurie jau net nebesitikėjo, kad lietuviškas filmas gali būti juokingas, ir tie, kurie nuolat lietuvių filmuose pasigenda aktyvaus santykio su dabartimi. Giedrė Beinoriūtė įrodė, kad ta dabartis ne tik egzistuoja, bet ir gali būti juokinga, metaforiška ir aprėpianti daugybę unikalių ir autentiškų likimų. Režisierės požiūrį į tą naują, nuolat kintančią, bet kartu ir amžiną katės ir pelės žaidimą su mumis žaidžiančią realybę „Troleibusų miestas” išreiškia kuo puikiausiai ir verčia nekantriai laukti naujų darbų.
Živilė PIPINYTĖ, „7 meno dienos“