„Lietuvos” kino teatras surengė dviejų lietuviškų filmų premjeras. Abu trumpametražiai, abu dokumentiniai, abiejų autorės -jaunos režisierės.
Ir abu šventinius vakarus Salė 88 buvo ne tik sausakimša. Ji galėjo dvigubėti, kad į ją sutilptų visi, kam rūpėjo pamatyti abi ekrano naujienas, pažinti žmones, pasiryžusius kurti lietuvišką kiną.
Orus ir visavertis
Patikrintas dėsnis: vos jautiesi beprarandąs viltį, nelauktai išlenda koks nors kurmis ir paskelbia pavasarį.
Debiutantes Dalios Survilaitės juosta taip ir vadinasi – „Kurmis” (studija „A propos”).
Pasirodo, taip patys save kartais vadina neregiai – žinoma, tie, kurie ryžtasi humoro narsai, suvokia, kad kiekvienas turi bėdų, kad ir apie savą nedera raudoti ant pirmo pasitaikiusio kampo.
Režisierė, Vilniaus universitete studijavusi lietuvių kalbą, ryžtingai pasuko į kiną ir pasirinko stebėti jauną žmogų. Jo vardas Remigijus, jis bando žaisti futbolą ir net fotografuoti.
Ir personažas, ir pats filmas – reto doro paprastumo. Tiki Remigijaus aiškinimu dėl garsinių ir tiesiog nenusakomų impulsų, verčiančių jį paspausti fotoaparato užraktą būtent toje vietoje bei tą akimirką.
Jokios mistikos. Tiesiog pasiūlęs dar vienos – regimosios – pasaulio pusės ilgesys. Jaunuoliui labai įdomu, ar nuotrauka pavyko, [domu, kas vyksta ekrane per kažkokį kino seansą, ir draugė, pasilenkusi priėjo peties, pusbalsiu atpasakoja vyksmą.
Vien medžiaga negali nekelti asociacijų su „Feliksu” apdovanota Audriaus Stonio šiandien jau kone klasikine „Neregių žeme”.
Tačiau elegiškas ir meditatyvus anos juostos minoras mažai siejasi su jaunos autorės išvystu oriu, visaverčiu Remigijaus gyvenimu, jo kilimu į žvaigždes – tiesa, tik apsilaupiusiais Etnokosmologijos centro laiptais.
Autorei svarbi šiluma
Žiūrėdamas nežinai (ir visai nenori tikslintis), ar tie spalvingi, dažniausiai judesį fiksuojantys „Kurmio” stopkadrai ir yra R.Audiejaičio fotonuotraukos, ar tai operatoriaus, režisierės tėvo Vytauto Survilos meistrystė.
Svarbiau, kad per sodrių spalvų bei figūrų, miesto dinamikos džiūgavimą tariesi vos prisilytėjęs prie kentėjusios, bet nepasidavusios sielos. Štai ir pats Remigijus švelniai liečia merginos veidą, ir matyti, kaip jam gera.
Be lietuviškos senamadės patetikos ir lietuviškų moderniųjų parypavimų D.Survilaitė kalbasi su herojumi ir su žiūrovu kaip lygi su lygiu.
Autorei svarbu, kad ir Remigijui, ir sėdintiems salėje taptų truputėlį šilčiau. Ir ji tai pasiekia.
Jis turi Dievą širdyje
Prieš pasakojant apie antrąją premjerą – Giedrės Beinoriūtės „Troleibusų miestą”, sukurtą Vaizdo ir garso studijoje, norisi paklausti: kada paskutinį kartą juokėtės, žiūrėdami lietuvišką filmą?
„Bilietėlį turite? Aš turiu Dievą širdy!” – toks vieno „Troleibusų miesto” personažų atsakymas nepadarytų gėdos ir pačiam Ostapui Benderiui.
Neseniai įgijusi Muzikos akademijos diplomą, G.Beinoriūtė jau yra sukūrusi net dvi trumpas vaidybines juostas „Mano vienišos draugės” ir „Tėtis, mama, brolis, sesė”, kurias kolegos ir mokytojai gerai vertina.
Dokumentinio filmo „Troleibusų miestas” premjerą savo dalyvavimu pagerbė net ir kultūros ministrė Roma Dovydėnienė bei kiną kuruojantis viceministras Juozas Širvinskas.
Be liūdesio ir pykčio
„Troleibusų miesto” herojai -visuomeninio transporto keleivių kontrolieriai ir zuikiai, važinėjantys be bilieto.
Tiek tikrintojai („Šiais laikais kiekvienas darbas garbingas”), tiek sugautieji („Ar aš kokia nusikaltėlė? Ką? Nusikaltėlė?!”) -paprasti „maži” žmonės, netyčia supriešinti situacijos.
Filmo herojai, rodos, visai nekreipia dėmesio į videokamerą, kuria filmuoja jaunas operatorius Vaidotas Digimas.
Režisierė linksmai ir ironiškai, bet ne piktai žvelgia į tas kasdienio gyvenimo situacijas, kurios atskleidžia žmonių silpnybes, charakterius, moralę, santykius su pasauliu ir bendrapiliečiais.
„Kokia jūsų pavardė? Tuoj pat einu į Prezidentūrą, pas Adamkų”, – taip įniršio valdžiai ir santvarkai pritvinkusi moteris grasina kontrolieriams.
„Leiskit man parūkyti, aš turiu teisę rūkyti”, – reikalauja apvalių formų blondinė.
Kontrolieriai iškart atšyla, kai į jų rankas patenka dvi koketiškos jaunos merginos.
Tai tik keletas režisierės puikiai parinktų filmo tipažų. Tie paprasti žmonės, sutikti troleibusuose, – slegiami vargo ir skurdo, įveikti alkoholio ir kitų negalių, dažnai buvo matomi pastarojo dešimtmečio lietuvių dokumentikoje.
Tik visai kitaip juos matė vyresni režisieriai. Jie juos stebėjo ir filmavo su santūriu liūdesiu, tylia poezija. Jauna autorė pažiūrėjo iš kitos pusės. Pasirodo, tie patys žmonės yra ir juokingi, ir mieli, ir isteriški, ir gudrūs.
Vien jau tokia Giedrės drąsa verta žodžio „Bravo!”, kurį po seanso ji ir išgirdo iš premjerinės publikos.
Saulius Macaitis, Neringa Kažukauskaitė, „Lietuvos rytas“