Jaunų kino režisierių debiutai kėlė publikos džiaugsmą


„Lietuvos” kino teatras suren­gė dviejų lietuviškų filmų prem­jeras. Abu trumpametražiai, abu dokumentiniai, abiejų autorės -jaunos režisierės.
Ir abu šventinius vakarus Sa­lė 88 buvo ne tik sausakimša. Ji galėjo dvigubėti, kad į ją sutilptų visi, kam rūpėjo pamatyti abi ek­rano naujienas, pažinti žmones, pasiryžusius kurti lietuvišką kiną.

Orus ir visavertis

Patikrintas dėsnis: vos jautie­si beprarandąs viltį, nelauktai iš­lenda koks nors kurmis ir paskel­bia pavasarį.
Debiutantes Dalios Survilaitės juosta taip ir vadinasi – „Kurmis” (studija „A propos”).
Pasirodo, taip patys save kar­tais vadina neregiai – žinoma, tie, kurie ryžtasi humoro narsai, su­vokia, kad kiekvienas turi bėdų, kad ir apie savą nedera raudoti ant pirmo pasitaikiusio kampo.
Režisierė, Vilniaus universitete studijavusi lietuvių kalbą, ryžtingai pasuko į kiną ir pasirinko stebėti jauną žmogų. Jo vardas Remigijus, jis bando žaisti futbo­lą ir net fotografuoti.
Ir personažas, ir pats filmas – reto doro paprastumo. Tiki Re­migijaus aiškinimu dėl garsinių ir tiesiog nenusakomų impulsų, verčiančių jį paspausti fotoapa­rato užraktą būtent toje vietoje bei tą akimirką.
Jokios mistikos. Tiesiog pasiū­lęs dar vienos – regimosios – pa­saulio pusės ilgesys. Jaunuoliui labai įdomu, ar nuotrauka pavy­ko, [domu, kas vyksta ekrane per kažkokį kino seansą, ir draugė, pasilenkusi priėjo peties, pusbal­siu atpasakoja vyksmą.
Vien medžiaga negali nekelti asociacijų su „Feliksu” apdovano­ta Audriaus Stonio šiandien jau kone klasikine „Neregių žeme”.
Tačiau elegiškas ir meditatyvus anos juostos minoras mažai siejasi su jaunos autorės išvystu oriu, visaverčiu Remigijaus gyve­nimu, jo kilimu į žvaigždes – tie­sa, tik apsilaupiusiais Etnokos­mologijos centro laiptais.

Autorei svarbi šiluma

Žiūrėdamas nežinai (ir visai nenori tikslintis), ar tie spalvin­gi, dažniausiai judesį fiksuojan­tys „Kurmio” stopkadrai ir yra R.Audiejaičio fotonuotraukos, ar tai operatoriaus, režisierės tėvo Vytauto Survilos meistrystė.
Svarbiau, kad per sodrių spal­vų bei figūrų, miesto dinamikos džiūgavimą tariesi vos prisilytėjęs prie kentėjusios, bet nepasidavusios sielos. Štai ir pats Re­migijus švelniai liečia merginos veidą, ir matyti, kaip jam gera.
Be lietuviškos senamadės pa­tetikos ir lietuviškų moderniųjų parypavimų D.Survilaitė kalbasi su herojumi ir su žiūrovu kaip ly­gi su lygiu.
Autorei svarbu, kad ir Remi­gijui, ir sėdintiems salėje taptų truputėlį šilčiau. Ir ji tai pasiekia.

Jis turi Dievą širdyje

Prieš pasakojant apie antrąją premjerą – Giedrės Beinoriūtės „Troleibusų miestą”, sukurtą Vai­zdo ir garso studijoje, norisi pa­klausti: kada paskutinį kartą juo­kėtės, žiūrėdami lietuvišką filmą?
„Bilietėlį turite? Aš turiu Die­vą širdy!” – toks vieno „Troleibu­sų miesto” personažų atsakymas nepadarytų gėdos ir pačiam Os­tapui Benderiui.
Neseniai įgijusi Muzikos aka­demijos diplomą, G.Beinoriūtė jau yra sukūrusi net dvi trumpas vaidybines juostas „Mano vieni­šos draugės” ir „Tėtis, mama, brolis, sesė”, kurias kolegos ir mokytojai gerai vertina.
Dokumentinio filmo „Troleibu­sų miestas” premjerą savo daly­vavimu pagerbė net ir kultūros ministrė Roma Dovydėnienė bei kiną kuruojantis viceministras Juozas Širvinskas.

Be liūdesio ir pykčio

„Troleibusų miesto” herojai -visuomeninio transporto keleivių kontrolieriai ir zuikiai, važinėjan­tys be bilieto.
Tiek tikrintojai („Šiais laikais kiekvienas darbas garbingas”), tiek sugautieji („Ar aš kokia nu­sikaltėlė? Ką? Nusikaltėlė?!”) -paprasti „maži” žmonės, netyčia supriešinti situacijos.
Filmo herojai, rodos, visai ne­kreipia dėmesio į videokamerą, kuria filmuoja jaunas operatorius Vaidotas Digimas.
Režisierė linksmai ir ironiškai, bet ne piktai žvelgia į tas kasdie­nio gyvenimo situacijas, kurios atskleidžia žmonių silpnybes, charakterius, moralę, santykius su pasauliu ir bendrapiliečiais.
„Kokia jūsų pavardė? Tuoj pat einu į Prezidentūrą, pas Adam­kų”, – taip įniršio valdžiai ir sant­varkai pritvinkusi moteris grasi­na kontrolieriams.
„Leiskit man parūkyti, aš tu­riu teisę rūkyti”, – reikalauja ap­valių formų blondinė.
Kontrolieriai iškart atšyla, kai į jų rankas patenka dvi koketiš­kos jaunos merginos.
Tai tik keletas režisierės pui­kiai parinktų filmo tipažų. Tie paprasti žmonės, sutikti troleibu­suose, – slegiami vargo ir skur­do, įveikti alkoholio ir kitų nega­lių, dažnai buvo matomi pasta­rojo dešimtmečio lietuvių doku­mentikoje.
Tik visai kitaip juos matė vy­resni režisieriai. Jie juos stebėjo ir filmavo su santūriu liūdesiu, ty­lia poezija. Jauna autorė pažiū­rėjo iš kitos pusės. Pasirodo, tie patys žmonės yra ir juokingi, ir mieli, ir isteriški, ir gudrūs.
Vien jau tokia Giedrės drąsa verta žodžio „Bravo!”, kurį po seanso ji ir išgirdo iš premjeri­nės publikos.

Saulius Macaitis, Neringa Kažukauskaitė, „Lietuvos rytas“