„Kas iš tų paaugesnių piliečių, kurie stebi (ar bent norėtų stebėti) lietuvių kiną, žino Giedrės Beinoriūtės pavardę? Ogi yra tokia lietuvių režisierė, tiesa, dar be diplomo ir, anot mūsų „lenkų lietuvaitės“, dėvėjusios Bornholme Soho kvartalo marškinėlius, labai panaši į… trylikametę.
Tai štai, tas įspūdis apgaulingas. Studentų darbų programoje Giedrės parodytas vaidybinis filmas „Mano vienišos draugės“ imponuoja visiškai sąmoningai pasirinktu „juodraštiniu“ stiliumi, kai kelios absoliučiai nesutvarkytos buities draugužės atvirai kvailioja prieš kino kamerą, tarsi ši filmuotų jas pati, be jokios žmogaus rankos įsikišimo.
Nuotaikingame 15 minučių filme apstu pastabių detalių (virvelėmis priraišiotas durų skambutis), montažo siausmo (kai visos herojės tyčia pozuoja prieš kamerą, režisierė iškerpa statiško kadro dalis ir jis valiūkiškai šokčioja), o svarbiausia – jame yra ta su niekuo nepalyginama gal ir alkanos, atžarios, bet išmoningos ir, nepaisant nieko, džiugios jaunystės atmosfera.
Pats nemaloniausias Gudjemo programos momentas paprastai būdavo tas, kai režisierius po jų filmo nori nenori vilkdavo į sceną ir ten „prievartaudavo“ dažniausiai neadekvačiais klausimais. Giedrės, matyt, suklaidinti jos paaugliškos išorės, paklausė, ar ji apskritai kur nors mokėsi, kokie jos planai. Šauni „trylikametė“ parodė dantukus, atsakydama kažką panašaus į „padarysiu – pamatysite“(…)“
Saulius MACAITIS, Mūzų malūnas, Lietuvos rytas