Filmo „Rojaus beieškant“ režisierius Tomas Smulkis: „Pažintis su Roy Anderssonu – mano svajonės išsipildymas“

Vos po pusę minutės trukusio pokalbio režisierius Tomas Smulkis (26) be didelių ceremonijų pasiūlė vienas į kitą kreiptis „tu“. Tad deramai nė nesusipažinę, mes jau pradėjome „tujintis“. Pokalbis apie greitai pasirodysiantį jo trumpo metro dokumentinį filmą „Rojaus beieškant“ nebuvo trumpas, tačiau itin paprastas, lengvai plaukiantis ir nuoširdus – toks, kokiu per pusę minutės ir pasirodė Tomas.

Asmeninio archyvo nuotr./Roy'us Anderssonas ir Tomas Smulkis

Šis dokumentinis filmas yra tavo svajonės-sapno išsipildymas. Koks tai buvo sapnas?

Ši mano svajonė-sapnas gimė prieš gerus šešerius metus, kuomet aš mokiausi antrame kurse. Man jau seniai patiko švedų režisierius Roy Anderssonas. O kadangi aš ir pats esu kino režisierius, nejučiomis jį sekiau, domėjausi jo kūryba. Dabar pagalvojus, mano ankstesniems darbams R.Anderssonas turėjo daug įtakos. O ir Švedija dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių man tapo artima šalimi. Tad mano svajonė buvo – nuvykti į Švediją, susitikti ir padirbėti su Roy’umi bei iš arti pamatyti kaip jis dirba. Tai ir buvo mano siekiamybė ir svajonė. Kone visas 20-ies minučių trukmės filmas yra laukimas, ieškojimas ir aiškinimasis, kur tas rojus yra, ar jis yra vieta, o gal jį atstoja žmogus?

Sakai, jog tu ne tik norėjai su juo susitikti, bet ir kartu padirbėti ar net dirbti su R.Anderssonu. Kaip pavyko įgyvendinti antrąją noro dalį?

Iš tiesų, viskas išėjo labai atsitiktinai. Aš mokiausi Švedijoje ir vieno renginio metu nuėjau pas jį į studiją. Mano keletas draugų yra jo buvę studentai. Jie mane ir pristatė Roy’ui sakydami, jog esu kino režisierius iš Lietuvos, besidomintis jo kūryba. Jis pasidžiaugė ir pasiūlė man su juo padirbėti. Iš jo pusės tai buvo visiškai netikėtas pasiūlymas.

Sužinojęs, kad jis mane pakvietė kartu dirbti, vis laukiau ir laukiau, kol ta diena ateis. Tada ir supratau, kad būtent šis mano laukimas yra įdomus. Aš pradėjau jį dokumentuoti, filmuoti ir palaipsniui vystyti filmo, kuris šiuo metu jau galutinai padarytas, idėją.

Na, jis truko pusantrų, o gal net dvejus metus. Jei visiškai tiksliai, dokumentuoti savo laukimą aš pradėjau 2010 metų rudenį. Nuo rudens iki 2011-ųjų pavasario aš vis dar laukiau, o nesulaukęs kvietimo, balandžio 24 dieną, nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Grįžęs aš sumontavau savo laukimą, parašiau filmo paraišką ir nusiunčiau ją Anderssonui. Jam ši mintis labai patiko ir galiausiai jis mane pasikvietė pas save. Lygiai po metų, 2012-ųjų balandžio 24  dieną, aš ir vėl buvau Švedijoje. Palyginti su švedų tempais, sutikimo laukiau tikrai neilgai – apie du ar tris mėnesius.

Daug kas sako, kad tai pirmasis bendras Lietuvos ir Švedijos kino darbas. Kaip tu pats jį vertini?

Tiksliau būtų sakyti, jog tai yra viena iš pirmųjų Lietuvos ir Švedijos kooprodukcijų. Šį filmą  rėmė tiek Lietuvos kultūros rėmimo fondas, tiek Švedijos. O kalbant apie šalių darbo skirtumus… Švedijoje yra visai kitokia bendravimo ir kino kultūra ir, manau, tai turi didelės įtakos visam gamybiniam procesui. Pavyzdžiui, Švedijoje viskas yra labai tikslu, suplanuota ir preciziška. Viskam reikia daug laiko. Jei tu planuoji ką nors daryti, turi tai pradėti prieš kelis mėnesius. Lietuvoje viską galima daug greičiau, o kartais net iš karto, susiorganizuoti ir padaryti.

Minėjai, kad šis režisierius darė įtaką tavo ankstesniems darbams. Kaip jauteisi pagaliau su juo susitikęs padirbėti?

Buvo žiauriai geras jausmas (juokias). Aš su juo buvau susitikęs ir prieš dokumentinio filmo filmavimą, nes mes susitarėme, kad aš galėsiu pabūti su juo filmavimo aikštelėje. Tad keletą dienų, savo laukimo metu, aš stebėjau, kaip jis dirba su savo komanda, aktoriais ir kaip stato vieną savo filmo kadrą. O štai atvažiavęs po metų ir susitikęs su režisieriumi išgirdau labai daug gerų dalykų apie savo dokumentinį darbą. Nors jis dar net nebuvo baigtas.

Na, ir ką gi jis pasakė?

Nors Roy’us pats nėra kilęs iš Stokholmo, tačiau čia gyvena gana ilgai. Pamatęs mano darbą jis sakė, kad, norint taip parodyti Stokholmą, reikia būti itin talentingu žmogumi, kad tokio Stokholmo, kokį aš užfiksavau, jis niekuomet pats nebuvo regėjęs. Jo žodžiais tariant, tai galėjo padaryti tik labai unikalus, įdomus žmogus ir kad mano požiūrio į šį miestą negalima nei nukopijuoti, nei asimiliuoti. Mano parodytas miestas jam pasirodė labai tikras ir tikroviškas. Tai toks buvo jo įvertinimas.

Po tokio gero įvertinimo galbūt sulaukei ir darbo pasiūlymo?

Ne. Jis dirba su 5–6 žmonių grupe nuo pat pirmojo savo filmo. Vienintelis dalykas, kurį aš galėčiau pas jį daryti – dirbti prie vieno kadro jo filme. Ta prasme, vienam kadrui Anderssonas filmo aikštelę ruošia apie mėnesį, tad galėčiau padėti paruošti aikštelę tam vieninteliam kadrui, nes tam jis paprastai pasikviečia jaunus režisierius ar net studentus

Taip, mes jam nusiuntėme savo filmą, būtent tam, kad jis galėtų pasižiūrėti jį prieš premjerą, ir tam, kad patvirtintų, jog viskas gerai. Juk jis pats dalyvauja mano filme, tad pamanėme, kad būtų sąžininga jam parodyti. Be to, mes naudojame keturis kadrus iš jo paskutinio, 2007 metais sukurto filmo „Du levande“, kuriuos jis mums padovanojo. Manau, tai yra labai didelis pripažinimas iš Roy’aus pusės. Šie kadrai – mano kuriamo dokumentinio filmo atraminiai taškai. Remdamasis jo personažais ir erdvėmis aš leidžiuosi į Švediją ieškoti Rojaus. Aš manau, kad jie yra labai svarbūs mano filmui.

Pavadinimas „Rojaus beieškant“ yra dviprasmis. Ką jis reiškia tau pačiam?

Pirmiausiai, kadangi aš filme kalbu apie svajonę, o svajonė ir rojus – labai artimi vienas kitam.  Be abejonės, pavadinimas yra indikacija ir į režisierių Roy’ų Anderssoną. Kone visas 20-ies minučių trukmės filmas yra  laukimas, ieškojimas ir aiškinimasis, kur tas rojus yra, ar jis yra vieta, o gal jį atstoja žmogus? Galbūt tu pats esi rojų kuriantis žmogus? Būtent ieškojimo procese aš mėginu nagrinėti šiuos klausimus: kas yra svajonės, siekiai, tikslai…

Be to, Švedija – mano svajonių šalis. Aš mėginau aiškintis, ar ji man yra rojus. Aišku, skirtumas tarp svajonės ir realybės – didžiulis. Ir tada kyla klausimas: ar tikrovė gali atitikti tavo galvoje esančia viziją?

Tradicinis klausimas – kas sukant šią dokumentinę juostą tau pasirodė sunkiausia?

Sunkiausiai būtent ir buvo suprasti švedų darbo stilistiką ir metodiką. Šie dalykai labai glaudžiai susiję su jų bendravimo kultūra, nes švedai patys save prilygina japonams. Matai, jie yra labai mandagūs, jie niekada negali pasakyti ne, visada išlieka santūrūs ir orūs. Filmavimo metu man net buvo iškilęs klausimas – ar jie tikrai nori su manimi dirbti, ar jie tiesiog nemoka atsisakyti? Nes kiekvieną kartą, kuomet aš beldžiausi į R.Anderssono kino studijos „Studio 24“ duris, jie man nei karto nepasakė ne.

Tomo Smulkio trumpo metro dokumentinė juosta „Rojaus beieškant“ pasirodys rugsėjo 29-ą dieną kino teatre „Skalvija“, kuriame vyks Vilniaus dokumentinių filmų savaitės uždarymas. Filmą išvysti galės ir kauniečiai rugsėjo 30 dieną prasidedančiame Kauno kino festivalyje.

Justina Dirsė, www.15min.lt