Režisierė, „Sidabrinės gervės” laureatė Giedrė Beinoriūtė nelinkusi romantizuoti kino pasaulio. „Filmo kūrimas – sunkus darbas ir pagal patiriamo adrenalino kiekį gali būti palyginamas su chirurgo profesija, – nukirto 33 metų režisierė ir čia pat paaiškino: – Abiem atvejais neri į tai, ko nežinai, bet tik vienas esi atsakingas už rezultatą.”
Naujausiuose jos filmuose „Gyveno senelis ir bobutė” bei „Balkonas” ypatingas dėmesys skiriamas vaikystei. Režisierė prasitarė, kad naujausias, dar tik planuojamas, filmas taip pat bus susipynęs su vaikais ir jų bėdomis.
Iš prestižinio 32-ojo Tarptautinio LUCAS filmų vaikams ir jaunimui festivalio grįžusi G.Beinoriūtė „TV dienai” papasakojo, kaip sovietmečio vaikų istoriją filme „Balkonas” interpretavo vokiečių atžalos, koks yra lietuviškas kinas jos akimis ir kaip jaučiasi jo kūrėjai šiomis dienomis.
Kokį įspūdį „Balkonas” paliko vokiečiams?
Festivalyje filmas išsiskyrė tuo, kad jame nėra aktyvaus veiksmo, humoro, kas įprasta vaikams skirtose kino juostose. Lietuvoje buvo daug diskutuota, ar vaikams šis filmas gali būti įdomus – juk jie neatsimena sovietmečio. Vokiečiai apie tą laikotarpį žino dar mažiau, tačiau labai tiksliai suprato psichologinę filmo liniją, aiškiai perskaitė vaikų draugystės istoriją. Tai mane nudžiugino, nes „Balkonas” ir yra apie tai, kaip gimsta draugystė, o ne skirtas sovietmečiui įamžinti.
Kokių klausimų po peržiūros išgirdote?
Vaikams buvo smalsu, kas tie „sekretai”, kas per gėrimas yra gira.
Vis dėlto kodėl vaikų draugystės istoriją reikėjo nukelti į sovietmetį? Ar ji negalėjo užsimegzti šiais laikais?
Pirmiausia, filmas atsiremia į mano draugės istoriją, kuri vyko sovietiniais laikais. Man asmeniškai tas laikotarpis atrodo labai romantiškas, o bendravimas per sieną, ne elektroniniu ryšiu, atrodo nepaprastai žavingas. Tai buvo viena priežasčių, kodėl nesinorėjo keltis į šiuos laikus.
Kokį filmą kuriate dabar?
Kol kas tai pasiruošimo procesas. Noriu kurti dokumentinį filmą, kuris taip pat bus susijęs su vaikais. Tai bus filmas suaugusiesiems – vaikai pasakys, ko suaugusiesiems šiandien trūksta. Darbinis pavadinimas – „Septyni pokalbiai rimtomis temomis”.
Kodėl jus taip traukia vaikų tema?
Kartais sunku atsakyti kodėl. Kažkada su rašytoja Vanda Juknaite pašmaikštavome: gal juokingas, bet tikslus posakis – vaikus aš labai myliu nuo vaikystės. Man įdomu su jais bendrauti.
Lietuviškus filmus vaikams galima suskaičiuoti ant rankos pirštų.
Tai paaiškinti labai paprasta. Kai Lietuvoje sukuriama du su puse filmo per metus, žanrų įvairovei nebelieka erdvės. Anksčiau „Kino studija” filmų sukurdavo gerokai daugiau. Tačiau apskritai kinas vaikams labai retai būna komerciškai sėkmingas bet kurioje šalyje.
Krizė kino teatrus džiugina – žiūrovų daugėja. Ar kino kūrėjai tokie pat optimistiški?
Kol kas kinas yra, o kaip bus, prognozuoti sunku. Dar gyvename iš praėjusių metų derliaus. Kaip krizė atsilieps kinui, geriau bus matyti kitais metais. Menininkai juk vis tiek kurs. Galbūt bus ieškoma alternatyvių finansavimo šaltinių. Juk lakštingala negali nečiulbėti.
Tik giesmė trupinių lakštingaloms neparūpina… Ar įmanoma Lietuvoje išgyventi tik kuriant filmus?
Gal ir įmanoma vien iš kino gyventi, bet tada reikia orientuotis į platesnę rinką, o jei kuri lietuviams – vilčių beveik nėra. Visą laiką turiu kitą darbą. Trečius metus dėstau Lietuvos muzikos ir teatro bei „Skalvijos” kino akademijoje. Anksčiau dirbau koordinatore „Vaikų linijoje”. Filmų kūrimas man yra labiau hobis nei darbas. Bet norintys gaminti filmus vien dėl pinigų paprastai nusivilia.
Nekilo mintis kelti sparnus į kitas šalis, kur kino pramonė klesti?
Esu prisirišusi prie Lietuvos, jos kalbos, pasaulėjautos. Nors sakoma, kad kinas – universali kalba, kitoje šalyje kurti, tarkime, dokumentinius filmus, man būtų labai sunku. Nes reikia turėti ryšį su tuo, ką darai.
Koks jums atrodo šiandienis lietuviškas kinas?
Suomiai apie suomišką kiną galvoja taip pat kaip lietuviai apie savą – nuobodus, niūrus, slegiantis, lėtas, liūdnas. Tačiau toks yra lietuvių būdas – nereikia norėti, kad kine būtų pietietiško temperamento. Poetiškumas, lėtumas, mąslumas man atrodo ne trūkumai, o pranašumai. Tačiau lietuviškų filmų yra labai įvairių, ne tik verčiančių mąstyti ir kalbančių metaforomis. Tik juos ne visada pamato. Gal reiktų užsiimti įvaizdžio keitimo kampanija, kad patrauktų žiūrovą?
Ką rekomenduotumėte pasižiūrėti tiems, kurie dar neatrado lietuviško kino?
Pradėkime nuo klasikos. Tai visų laikų geriausią lietuvišką vaidybinį filmą – režisierių Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos – „Jausmai”. Taip pat Andriaus Šiušos „Ir jis pasakė jums sudie”, Šarūno Barto „Koridorius” ir „Trys dienos”, Rimanto ir Julijos Gruodžių filmą „Brasbendas”, Janinos Lapinskaitės „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis” ir naujausią jos darbą „Traukinys stovi penkias minutes”. Pastarąjį žiūrėti didelis malonumas – šiame dokumentiniame filme darniai susipina ir lietuviškos poetiškos dokumentikos tradicija, ir režisierės braižas, ir švelnus humoras, ironija. Gyčio Lukšo „Duburį” irgi reikėtų pasižiūrėti.
Agnė Klimčiauskaitė, www.diena.lt