Taip susiklosto, kad filmas „Vulkanovka. Po didžiojo kino”, kuriamo Giedrė Beinoriūtė eina prieš pusmetį pramintais Šarūno Barto filmavimo grupės takais Dievo užmirštame užkampyje Kryme stepėse, pasiekė mus anksčiau už „Septynis nematomus žmones”. Barto filmas negalėjo būti rodomas „Kino pavasaryje”, nes jo oficiali premjera buvo numatyta Kanams. Taigi pasekmė aplenkė priežastį ir postscriptum tapo preliudija. Todėl žiūrint „Vuikanovka” apima keistas kino materijos dvilypumo – ir jos tvarumo, ir iliuziškumo -jausmas.
Namas sudegė, virto piktžolėmis apėjusiais griuvėsiais, bet jame dar lik bus apsistota, geriama, mušamasi ir mylimasi, o po kiemą kapstytis vištos, žąsys ir kalakutai. Tačiau svarbu ne tai. Kažin ar verta čia ieškoti paralelių, nes „didysis kinas”, regis, buvo tik pretekstas kitokiam. Beinoriūtei įdomu pati Vuikanovka, beviltiškai nyki, savaip bevardė viela, neturinti nieko bendra su antikiniu požemio kalviu ir jo griaunamosiomis galiomis. Tokiu vietų ir vietovardžių tarybų valdžia paliko tūkstančius. Kaimo krautuvė su gėdos lenta prasiskolinusiems, retkarčiais kursuojantis surūdijęs autobusas, šulinius atstojančios vandens cisternos. „Civilizaciji nima nijakoj.” Kinas, be abejo, sujudino sąstingiui pasmerktą Vulkanovkos kasdienybę, galima nujausti, net pakeitė kai kuriuos likimus. Bet iš esmės pasirodė ir išnyko kaip nerealus kitokio gyvenimo miražas, palikdamas nesuvokiamą ilgesį. Šis jausmas atbuks ir užsimirš, bet kol kas žmonės gyvena filmavimo prisiminimais.
Jie noriai kalba apie tai, kaip viskas buvo ir buvo kitaip, nei galėjai įsivaizduoti darant kiną, kaip visą naktį perstatinėjo prožektorius, kad nufilmuotų tik stovinčią mašiną, pasakoja apie „objektą” (taip vadintas sudegęs namas), apie „masuotę” (kai susirenka būrys žmonių), apie tai, kaip patys filmavosi ar gamino valgį filmuotojams. Žinoma, kai kurie, kaip buvęs „objekto” sargais, daro tai už dvi pažadėtas grivinas. Ilgesys labiau įsismelkė į širdį moterims, jautresnei žmonių padermės daliai.
Beinoriūtė atskleidžia šias nuolaikas ir atsivėrimus, įpintus į mieguistą Vulkanovkos gyvenimo tėkme, tarsi tarp kitko, neprovokuodama situacijų kaip ankstesniame savo filme „Troleibusų miestas”, režisierė yra išbandžiusi įvairias žanrų jungtis ir, atrodo, ketina tęsti ieškojimus, bet akivaizdu, kad turi subtilų grynosios dokumentikos pojūtį. „Vulkanovkoje” viskas plaukia tarsi savaimine vaga, kaip dienos rūpesčiai, kelias iki cisternos ir atgal, karvių bandos parginimas, kaip totoriškos užstalės nusileidus saulei. Ir šis žemės pakraštys, nufilmuotas Audriaus Kemežio, kur skendi rūkai, o dangus susilieja su stepe, yra gražus ir liūdnas.
„Didysis kinas” apleido Vulkanovka, iškeliavo j Kanus ir kažin ar kada besugrįš. Kažin ar filmavimo dalyviai bent pamatys, kaip jie patys atrodo „masuotėje”, o po nebesančio „objekte” kiemą kapstosi žąsys ir kalakutai. Kažin ar gyvenvietę supurtys koks nors kitas didelis įvykis. Liko videomonitorius, iš kurio jauna mergina siunčia linkėjimų savu totorei senelei nuo Vilniaus „Hannerio” bokšto (išsipildęs sapnas), ir karštas mergaitės, Barto filme suvaidinusius tiesiog mergaite, prašymas – „Šarūnas, prijezžai…”
Linas Vildžiūnas, 2005m., „Kinas“ nr. 2