Tai turėjo būti mano pirmasis interviu nuo mokyklos laikų. Šiek tiek nerimavau, tad kad toji pradžia būtų kuo sklandesnė, ilgai nedvejojusi brūkštelėjau laiškelį Giedrei Beinoriūtei – kino (ir teatro) režisierei, kuri didžiąjai daliai žmonių labiausiai pažįstama kaip filmo „Balkonas“ režisierė. Ir tikrai neapsirikau – ji ne tik talentinga, tačiau ir maloni bei įdomi jauna moteris, kurios kūryba gimsta iš jausmo bei didelio noro dalintis tuo, kas gražu.
Toliau skaityti „Giedrė Beinoriūtė: „Svarbiausia į viską žiūrėti kūrybiškai“…”
Kino centre „Skalvija“ kūrybinio dešimtmečio proga buvo parodyti šeši režisierės Giedrės Beinoriūtės trumpametražiai filmai – pradedant pirmuoju studijų laikų „Mano vienišos draugės“ (1997), baigiant naujausiu „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007). Vieni iš jų dokumentiniai („Troleibusų miestas“ (2002), „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (2005)), kiti vaidybiniai („Mama, tėtis, brolis, sesė“ (1999), „Egzistencija“ (2004)), o pirmajame ir naujausiame – dokumentikos ir išmonės ribos nusitrynusios.
Taip susiklosto, kad filmas „Vulkanovka. Po didžiojo kino”, kuriamo Giedrė Beinoriūtė eina prieš pusmetį pramintais Šarūno Barto filmavimo grupės takais Dievo užmirštame užkampyje Kryme stepėse, pasiekė mus anksčiau už „Septynis nematomus žmones”. Barto filmas negalėjo būti rodomas „Kino pavasaryje”, nes jo oficiali premjera buvo numatyta Kanams. Taigi pasekmė aplenkė priežastį ir postscriptum tapo preliudija. Todėl žiūrint „Vuikanovka” apima keistas kino materijos dvilypumo – ir jos tvarumo, ir iliuziškumo -jausmas.