Tai turėjo būti mano pirmasis interviu nuo mokyklos laikų. Šiek tiek nerimavau, tad kad toji pradžia būtų kuo sklandesnė, ilgai nedvejojusi brūkštelėjau laiškelį Giedrei Beinoriūtei – kino (ir teatro) režisierei, kuri didžiąjai daliai žmonių labiausiai pažįstama kaip filmo „Balkonas“ režisierė. Ir tikrai neapsirikau – ji ne tik talentinga, tačiau ir maloni bei įdomi jauna moteris, kurios kūryba gimsta iš jausmo bei didelio noro dalintis tuo, kas gražu.
Taigi, pirmiausia apie „Balkoną“. Manau, kad buvote labai drąsi, imantis šios, atvirai tariant, nemadingos kino juostos. Iš kur ta drąsa?
Taip, pagrindinė rizika ir buvo ta – sukurti nemadingą filmą, bet kažkaip stengiesi daryti tai, kas tau įdomu ir rūpi. Kita vertus, visada įdomu daryti tai, kas kažkiek rizikinga ir neįdomu dirbt su tuo, kas garantuota. „Balkono“ idėja jau ilgą laiką gulėjo stalčiuje ir laukė savo laiko. Aš kažkaip ilgai bijojau dirbti su vaikais, abejojau, ar sugebės įtikinamai vaidinti. Tačiau kai buvau vaikų ir jaunimo filmų festivalio žiuri komisijoje, stebėjausi, kaip puikiai tenai tie vaikai vaidina ir tuomet kažkaip pagalvojau, kad reiktų vis dėlto nelaukti daugiau ir imtis šio filmo.
Tačiau vis dėlto Jūsų filmografijos pagrindas – dokumentiniai filmai. Kokie yra skirtumai kuriant dokumentinį ir vaidybinį filmą?
Labai teisingai yra pasakęs Alfredas Hitchcockas, kad vaidybiniame kine režisierius yra Dievas, o dokumentiniame kine Dievas yra režisierius. Tai man atrodo, kad štai čia ir yra pagrindinis skirtumas, kad vaidybiniame kine tu turi sukurti tai, kas dokumentiniame kine iš esmės yra gatava. Atvirai kalbant, su dokumentinio kino medžiaga yra kur kas įdomiau ir smagiau dirbti, ypač montuoti. O vaidybinio kino montavimas visai neįdomus procesas, nes viskas turi vykti pagal scenarijų ir neretai tai tampa klaidų taisymu.
Tai gal ketinate sugrįžti prie dokumentinio kino?
Taip, dabar norėčiau kurti tik dokumentinius filmus. Dokumentinio kino festivalyje Vilniuje viešėjusi Doc Point festivalio meno komiteto narė Elizabetha Marschan iš Suomijos labai gražiai ir teisingai pasakė: „Tauta be dokumentinio kino, tai šeima be nuotraukų albumo“. Pagalvojau – Štai kur atsakymas! Labai džiugu, jog dokumentinis kinas tampa vis paklausesnis, daugėja festivalių ir galimybių rodytis. Tad prie viso ko, jaučiu ir pilietinę pareigą tas nuotraukas tautai surinkti.
Po filmo „Gyveno senelis ir bobutė“ premjeros viename interviu prasitarėte, kad dabar daug ką darytumėte kitaip. Ar dažnai aplanko tokios mintys ir kaip su tuo kovojate?
Oi, aš labai graužiuosi, ir visą laiką. Čia toks nuolatinis savigraužos procesas yra tiek kuriant, tiek baigus kurti. Visuomet atrodo, kad galėjau ir geriau… O kuo toliau, tuo daugiau klaidų aš pamatau. Su „Gyveno senelis ir bobutė“ buvo taip, kad prieš pat premjerą įrašinėjant filmą į kasetę aš pamačiau siaubingą (!) montažinę klaidą, atrodė lyg gryniausia tragedija.. Juokinga, nes pavyzdžiui dabar tos klaidos tai net nepastebiu. O šiaip tos klaidos kūryboje yra nuolatinis palydovas. Jų visados buvo yra ir bus neišvengiamai . Net ir A. Stonys yra sakęs, jog klaidų nepadaryti yra neįmanoma. Kaip ir genialių filmų vieną po kito, tad privalai daryti klaidų, kad vėliau iš jų išaugtų kažkas vertingo.
Turbūt kūrėjams yra neatsiejama toji savigrauža ir nepasitikėjimas savimi?
Dabar juokinga, tačiau draugai juokiasi iš manęs – kuomet pradedu nerimauti, kad aš netalentinga, kad nieko nesigaus, jie man sako: „ogi ir ankščiau tau taip būdavo“. Tos kančios ir netikėjimas savimi yra visus režisierius (ir kūrėjus) jungiantis dalykas. Ir būna kažkaip gera, kuomet skaitydama kitų kūrėjų interviu aš suprantu, kad tokia būsena apninka ne mane vieną. Smagiausia buvo, kai kažkur užtikau A. Puipos interviu, kuriame jis apsidžiaugė kitame interviu perskaitęs, kaip režisierius išgyvena ir nepasitiki savimi… Tada tikrai pasidaro ramiau, mat supranti, kad jei taip nutinka ir Puipai…
Tuomet tikiu, kad premjeros Jums tikrai ne pats lengviausias metas?
Tikrai ne. Būna taip, kad po premjeros aš taip nervinuosi ir jaudinuosi, jog iš atminties iškrenta daug dalykų. Pavyzdžiui kartą po premjeros susitikau draugę ir klausiu jos, – „kodėl neatėjai?“ O ji sako: „taigi buvau, dar kalbėjomės“.
Yra manoma, kad meno žmonės neretai yra nutrūkę nuo realybės, tačiau darbas su kinu turbūt yra ne toks romantiškas, kaip mums atrodo. Kiek vis dėlto kūrybos ir meno yra jame?
Na, kinas toksai menas ant klaustuko. Mums studijuojant televizijos režisūrą Lietuvos muzikos akademijoje buvo sakoma, jog kino sferoje meno tėra vos penki procentai, o visa kita – techninis, organizacinis, vadybinis darbas. Tuo metu man atrodė, jog tai netiesa ir kad aš tai tikrai neturėsiu jokių reikalų su vadyba ir pinigais. Tačiau šiandien matau, kad nieko tame nėra blogo, o visi vadybiniai reikalai gali teikti tam tikrą malonumą, kaip antai – organizavimas, strategijos, derybos. Ypač įdomu buvo dalyvauti filmo „Balkonas“ viešųjų ryšių reikaluose. Nemaniau, kad man tai gali patikti ir supratau, kad kūryba gali slypėti pačiose įvairiausiose srityse. Svarbiausia yra į viską žiūrėti kūrybiškai.
Panašu, kad Jūsų kūrybinę veiklą gana smarkiai įtakoja supanti aplinka. Tačiau kas yra tasai motyvatorius, stumiantis pačiam procesui?
Būna labai įvairiai, tačiau dažniausiai užkimba kokia idėja, nepalieka tavęs, kurį laiką fermentuojasi savaime. Kaip ir nutiko su spektakliu, kurį pastačiau („Meilė iš paskutinio žvilgsnio“, Keistuolių Teatras) ne dėl to, kad norėjau šiaip pastatyti spektaklį, bet todėl, kad Daivos Čepauskaitės poezija man žiauriai patiko; tris metus brandinau šias mintis ir pastačiau. Aš visada noriu dalintis tuo, kas man patinka. Ir DVD filmų „Balkono“ bei „Senelis ir bobutė“ išleidom, nes norisi dalintis.
O kaip sekasi darbas filmavimo aikštelėje? Ar nėra sunku jaunai moteriai suvaldyti gausią filmavimo brigadą?
Manau, kad režisūra apskritai yra labai moteriška profesija. Nes tik moteris gali vienu metu padaryti daugybę dalykų. Man patinka dirbti komandoje, neretai su filmavimo grupe tampame draugais. Tačiau pats darbas filmavimo aikštelėje sunkus – tenka ne tik viską koordinuoti, tačiau ir bartis, liepti tą ar aną. Norėtųsi būti faina, tačiau visada galvoji, kas geriau filmui, o ne tau.
Ką Jums reiškia būti režisiere? Saviraiška? Kūryba? Gyvenimo būdas?
Režisūra man tai profesija, ypatinga darbo pakraipa. Taip pat būdas dalintis, išsisakyti, parodyti. Tam tikras indėlis į lietuvišką kiną, visuomenę ir ne tik. Kartais, kai norisi viską mesti, į kiną žiūriu kaip į misiją. O taip pat kinas man – ir duoklė valstybei, kuri į mane investavo.
Esate režisavusi ne vieną kino filmą, spektaklį bei radijo spektaklį, ir net rašote poeziją. Kas Jus įkvepia kūrybai? Ir kurioje naujoje srityje norėtumėte save atrasti?
Norint įkvėpimo, reikia nepamiršti gyventi ir domėtis. Susitikinėti su draugais, vaikščioti į teatrus, spektaklius, filmus. Patinka labai ilgi spektakliai, būti gamtoje, kaime. Esu mėgėja suorganizuoti kokius pasibuvimus pas kažką sode ar kad ir važinėtis dviračiu. Tačiau dar labai norėčiau muzikuoti. Man labai patinka dainuojamoji poezija. Tačiau vaikystėje kaimynas kompozitorius mano tėvams pasakė, jog neva aš neturiu klausos ir taip manęs tėvai nenuvedė į muzikos mokyklą.
Tačiau šis vaikystėje patirtas psichologinis smūgis vėliau buvo užglaistytas pripažinimo kino pasaulyje dėka. Viename Rusijos festivalių, po dokumentinio filmo „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ peržiūros, prie režisierės G. Beinoriūtės priėjo susižavėjęs rusų režisierius ir pagyrė ją, turinčią puikią kinematografinę klausą. Tai atpirko visas praeities nuoskaudas dėl klausos. Reikšmingų komplimentų simpatiškoji režisierė sulaukia ir daugiau. Ir sulauks dar daug… Sėkmės!
Kalbino ir parengė Dainora Stankutė, Kulturpolis.lt