Esame įpratę kalbėti apie žmonių atsiribojimą vienas nuo kito didžiuosiuose miestuose vartodami įprastinių vietų pavadinimus ir įvairias metaforas. Demografinis augimas, susvetimėjimas, technologinė plėtra yra kai kurie kauksmai, kuriuos išleidžiame šioje besiskundžiančioje veiksmažodinėje visatoje, kurioje mes egzistuojame. Ir retkarčiais dokumentinių filmų žanro kilnumas mus supurto ir pažadina, kad pažvelgtume toliau nei miestietiška bamba.
„Šaltos ausys“ („Dead Ears“) mus nuneša labai toli, toliau nei tai, ką mes laikome civilizacija, į tolimą Rytų Europos kaimą. Ten dienas leidžia (tai ne tas pats kas gyventi) monotonijos užgrūdintas našlys ir jo suaugęs kurčias sūnus. Jų kova yra dvipusė. Ūkininkavimas nebeatitinka modernaus pasaulio realijų, o jų tarpusavio ryšys yra sunkus, ypač dėl to, kaip senas tėvas elgiasi su sūnumi. Būtent pasakymu „šaltos ausys“ tėvas siekia įžeisti sūnų bandydamas jį priversti dirbti.
Į filmą galima žvelgti kaip į jausminės aplinkos tyrinėjimą. Mikutos kamera stebi ir atrodo, kad neteisia. Jo priartinimas iš įvairių kampų yra pagarbus, o dėmesys imituoja daugelio dabartinių dokumentinių filmų stilių, t. y. tą poreikį pagauti realybę ir ją perkurti vaizdu netgi atšiauriausiose vietovėse ir sunkiausiomis sąlygomis. Tokiu būdu ožkos paaukojimą (už kadro ribų) gali sekti absoliutaus lyrinio pobūdžio atradimas: kraujo upė ir kvarkiančios varlės. Tai tik viena iš daugelio neuralgiškų filmo vietų, kuriose transformuojanti kameros galia mus įspėja, kad poeziją galima kurti netgi iš bjaurasties, ir tada, kaip pasakytų Charly García, „dalykai jau nebėra tokie, kokius juos matai“.
Nepaisant to, šis konkretus filmas vaizdu apgina teisybę: kol girdisi besiskundžiantis ir įžeidinėjantis tėvo balsas, niekada nepametamas iš kadro sūnaus buvimas. Kadre pagaunami aukos gestai ir judesiai taip, tarsi palydint tą susvetimėjimą (o ne kokį kitą), tą jausmą, kad esi nesuprastas, vienas priešais žmogiškąjį barbariškumą. Tai etinis gestas, kuris tikrai reikšmingas ir išreiškia ideologinę mintį, kuri viršija paprasčiausią estetinį pasigerėjimą. „Tai man taip sunku“, – sako tėvas ir šiame sakinyje turėtume suprasti jo kasdienę kančią. Tuo pačiu metu matome gyvūnų vaizdus (paslėptą palyginimą?). Jei skundas, išsakomas autoriui, pateikiamas vienu kanalu ir parodomas kaip priekaištas pasauliui, kamera sukuria gynybinį mechanizmą, kuris iš tiesų teisingai pristato sūnaus kūną, parodo, kad jis negali kalbėti ar apsiginti.
Filme yra labai graži scena, kurioje Mikutos žvilgsnis kiek atitolsta, kad galėtų stebėti sūnaus žaidimą gamtoje, jo bandymus įlipti į medį. Tai panašu į tas akimirkas, kurias bet koks dokumentinio filmo kūrėjas žino negalintis praleisti ar neužfiksuoti (ar intuityviai, ar dėl paties tokio veiksmo, užfiksuoto objektyvu, grožio). Visas žaismingas tos scenos dinamiškumas bei gyvybiškumas, kurį sau leisti gali tik žmonės, negyvenantys laiko kalėjime ar nesužeisti gyvenimo prievolių, kontrastuoja kadrui, kuriame matome tėvą, sustingusį stovintį priešais kamerą savo namuose. Muzika sukuria dviprasmiškumo ir emocinio šalčio pojūtį. Tačiau taip pat padeda atsistoti į kitų žmonių padėtį, konkrečiai – į silpnesniojo pusę.
Paskutinis pastebėjimas tėra kito privalumo paminėjimas. „Šaltos ausys“ trunka 42 minutes – tiksliai tiek, kiek reikia. Filme per šį laiką pasakoma tai, ką reikia pasakyti, ir parodoma tai, ką reikia parodyti. Tai visai ne smulkmena, turint omenyje, kad šiame skaitmeniniame amžiuje filmavimo galimybės sukūrė naują požiūrį į klasikines montavimo ir redagavimo sąvokas ir paprastai tai baigiasi tuo, kad į filmą įtraukiamos papildomos filmuotos medžiagos minutės, tarsi išsaugant didelius kiekius nuotraukų kompiuteryje. Šio nevaldomo šiuolaikinio įpročio kontekste Mikuta savo filme mums dovanoja nuostabiausios sintezės meną…, o, be to, ir poezijos.
Autorius – Guillermo Colantonio (Argentina)
Vertimas iš ispanų kalbos (c) Monoklis