Užkrimtusi aktorės, savanorės, poetės ir dar visokių kitų rūšių duonos, Giedrė Beinoriūtė pristato jau šeštą savo filmą, iš kurio, kaip ir kitų jos kūrinių, sklinda žaismingai ironiška dvasia. Alfa.lt aiškinosi, kaip jaunoji kūrėja nevalgomą paverčia valgomu ir kaip lietuviškas kinas gali priversti šypsotis.
Šiuo metu vykstančiame tarptautiniame moterų filmų festivalyje „Šeršėliafam“ pristatei naująjį savo filmą „Gyveno senelis ir bobutė“, kuriame apie Sibirą pasakoja maža mergaitė, simbolizuojanti tave. Kodėl nusprendei istoriją apie tremtį pateikti vaikiškomis akimis?
Tai, ką aš atsimenu iš senelių pasakojimų, ir mano pirmieji įsivaizdavimai apie Sibirą atėjo iš mano vaikystės. Kitas dalykas, kad mano mama, kurios pasakojimu aš rėmiausi kurdama scenarijų, Sibire praleido savo vaikystę. Taigi taip susitiko mūsų abiejų vaikystės. Per suaugusiojo prizmę man būtų buvę sudėtinga papasakoti vaiko išgyvenimus, atskleisti jo supratimą.
Kaip nusprendei papasakoti savo šeimos istoriją?
Nemanau, kad mano šeimos istorija yra kažkokia unikali ir ypatinga, nėra joje nei dėkingų siužeto vingių. Man įdomiausia tremties temoje buvo pats žmogus. Iš senelių pavyzdžio, iš mamos pasakojimų man pavyko užčiuopti, kaip tada tas žmogus jautėsi – ne istorinius įvykius, kaip vyko represijos ar pan., o būtent kaip žmogaus gyvenimas staiga pasikeitė iš esmės. Įsiklausyti į tą žmogų man buvo svarbiausia. O kūriau apie savo šeimą, nes tai buvo lengviau – turėjau medžiagos, informacijos, galėjau lengviau įsijausti, sušildyti tą temą savo asmeniniu žvilgsniu.
Iš kur atsirado mintis apie tokią netradicinę formą – sukurti filmą iš nuotraukų, piešinių, garsų?
Forma atsirado iš to, ką turėjau, nes vienintelė mano turėta medžiaga buvo nuotraukos. Teko kaip nors suktis. Apie tremtį nėra jokių filmuotų kadrų, todėl sugalvojau, kad visa, ko trūksta, galima nupiešti. Vėliau tie piešiniai įgavo kitą funkciją, ėmė iliustruoti ne realius įvykius, o įvairius įsivaizdavimus.
Kaip pati vertini šį filmą?
Aš dar neapsistojau ties vienu žanru, viena tema, todėl kiekvienas filmas man yra būdas sužinoti ką nors nauja apie save ir apie savo profesiją.
Man viskas buvo labai nauja nuo pat pradžių, nes filmas artimas animacijai ne tik dėl to, kad ten yra piešti kadrai, bet ir tuo, kad visas scenarijus, kiekvienas kadriukas pirmiausia buvo sudėliotas mano galvoje. Jame nėra jokių atsitiktinumų, kuriuos, filmuojant tiek dokumentinį, tiek vaidybinį filmą, gali tiesiog gauti dovanų vykstant filmavimui – tai aktorius ką nors pasiūlys, tai herojus kokį įdomų tekstą pasakys. Todėl tai buvo tikras kūrybiškumo išbandymas.
Reikėjo pajudinti visas nuotraukas, sugalvoti visus animacinius epizodus, mergaitės tekstą ir galiausiai visą garsą. Buvo labai įdomu dirbti su garso režisieriumi Sauliumi Urbanavičiumi. Garsui iškėlėme pagrindinį uždavinį – kad nuotraukos neatrodytų kaip nuotraukos. Ieškojome visokių fonų, kai ką radome archyvuose, kai ką įrašinėjome specialiai. Pavyzdžiui, kapinių scenoje maldos „Tėve mūsų“ murmėjimą. Sustatėme visus draugus studijoje ir jie šnabždėjo – buvo labai gražu.
Tavo ironiški filmai sunkiai telpa į lietuviško kino stereotipo rėmus. Ar kurdama juos galvoji apie žiūrovą?
Taip, galvoju. Tačiau tas žiūrovas nėra kažkoks abstraktus žmogus iš gatvės, žiūrovas esu aš. Pagal save aš tikrinu, ar man įdomu žiūrėti, ar ne. Nemėgstu nuobodžių filmų ir nenoriu, kad mano filmai būtų nuobodūs.
Dėl lietuviško kino stereotipo, manau, kad žmonės tiesiog yra mažai matę. Yra ir lėtų lietuviškų filmų, ir nelėtų, ir labai įdomių, ir neįdomių. Lietuvių režisieriai jaučia didelę įtampą ir didžiulę atsakomybę, kai per kelerius metus padaro vieną filmą, ir tada dar jiems pasako, kad jų filmas „lietuviškas“! (Juokiasi) Tai ką jiems daryti?..
Tavo filmuose visada yra kažkas, dėl ko esi priverstas šypsotis. Ar tau svarbu ironija ir humoras kuriant?
Aš nesu virėjas, kuris matuoja, kiek kokių prieskonių įberti į savo kūrinį. Pasakojant istoriją, ta ironija visada išlenda. Aš nemėgstu „grūzinti“ – kai tik pajuntu, kad kurioje nors vietoje tai gresia, pabandau pažiūrėti iš kitos pusės. Visada galima pasižiūrėti iš kitos pusės. Ir gyvenime niekas nebūna visiškai rimta. Kiek istorijų galima prisiklausyti, pavyzdžiui, apie laidotuves, kai liūdniausiais momentais įvyksta kažkokių paradoksų – tai suteikia tikroviškumo.
Tavo ankstesniame filme „Egzistencija“ kaip tik ir paliestas laidotuvių motyvas…
Mama man papasakojo laikraštyje perskaitytą istoriją, kai dvi bobutės sugalvojo pasižiūrėti, kaip atrodys numirusios, ir nusprendė nusifotografuoti karste, o atėjęs fotografas netyčia iškrito pro langą…
Ar tau smalsu matyti žiūrovų reakcijas salėje, kai jie žiūri tavo režisuotus filmus ar spektaklį? Ar dažnai eini to pažiūrėti?
Kine aš iš tikrųjų labai mėgstu atsisėsti tarp žiūrovų ir pažiūrėti, kaip jie reaguoja. Kartais man filmas patinka, kartais mažiau patinka – būna, kad žiūrovai visą filmą kvatojasi, o būna, kad taip ir lieka nesupratę. O savo spektaklių esu praleidusi vos kelis, nes spektaklis niekada nebūna vienodas. Ten einu pasižiūrėti ne tik žiūrovų, bet ir aktorių nuklydimų. (Juokiasi)
Jei jau prakalbom apie spektaklį, kaip kino režisierė sumanė režisuoti teatro spektaklį, ir dar pagal eiles?
Mėgstu sakyti, kad man kuo sunkiau – tuo įdomiau. Niekada neatsispiriu formai. Daivos Čepauskaitės eilėraščius man parodė Gediminas Storpirštis. Jos kūryba pasirodė labai artima man, nes ten daug ironijos ir temos puikiai pažįstamos. Todėl pradėjau manyti, kad iš šių eilėraščių galima sukurti spektaklį – tą praėjusiais metais ir padariau. (Šypsosi)
Anksčiau radai minčių ir įkvėpimo išleisti ir savo poezijos rinkinį…
Čia gal mano užsitęsusi paauglystė – juk daug žmonių paauglystėje rašo eilėraščius. (Šypsosi) Tiesa, mano poezija yra daugiau taikomojo pobūdžio – būdas palaikyti save arba kitą žmogų. Kai nebegaliu tverti, kažką užrašau, ir palengvėja.
Poezijos knygutė „Laiškai karaliui“ nėra skirta vaikams, jie gal tiesiog vaikiški. Nežinau, kodėl ta žaismė lenda į mano eiles. Sunku pasakyti, iš kur atsiranda ta ironija, žaisminga intonacija, gal tiesiog mano toks būdas.
Nors šiandien tu prisistatai kaip režisierė, mažiau nei prieš dešimtmetį išbandei ir aktoriaus amatą lietuviškame seriale „Atžalos“ vaidindama Severiną.
Tada visai netyčia režisierius pastebėjo mane ir mano bendrakursį Muzikos akademijoje ir pasikvietė vaidinti. Tačiau aš nuo šeštos klasės žinojau, kad visų pirma noriu būti režisierė, todėl nesusigundžiau aktoryste. Vis dėlto ta aktorinė patirtis buvo ir yra labai svarbi: dirbdamas su aktoriais supranti, kaip jie jaučiasi filmavimo aikštelėje. Labai svarbios ir užsimezgusios pažintys, pavyzdžiui, su Nijole Gelžinyte, Vytautu Paukšte.
Be kūrybinės veiklos, dirbi Vaikų linijoje – laiškais konsultuoji vaikus. Gal tokiu būdu ieškai įkvėpimo?
Ne, neieškau. Bet gaunu. Iš vaikų sužinai, kuo jie gyvena, kaip save pateikia – pajunti visuomenės pulsą.
Atėjau čia dirbti kaip savanorė – ne kaip menininkė, bet kaip žmogus. Labai myliu vaikus, todėl tokiu būdu galiu kažką duoti jiems. Dar tai yra pilietinė pareiga – jei negali padėti pinigais, gali padėti darbu. Ateidama į Vaikų liniją buvau tik ką baigusi Akademiją ir tuo metu kūryba man atrodė ne tokia prasminga. Dabar tas požiūris keičiasi.
Žvelgiant į tavo nuveiktus skirtingus darbus susidaro įspūdis, kad nuolat ieškai kažko nauja.
Aš labai bijau nuobodulio. Tarkim, dabar manau, kad jei kurčiau dar kartą tokį filmą, kaip šis paskutinis, padaryčiau jį geriau, nes jau žinočiau, kaip ir ką reikia daryti. Visa bėda, kad daugiau tokio filmo aš nedarysiu. Tai būtų nesąžininga prieš save.
Audrė DOMEIKAITĖ, www.alfa.lt