Šurmuliuojanti kasdienybė

Kino centre „Skalvija“ kūrybinio dešimtmečio proga buvo parodyti šeši režisierės Giedrės Beinoriūtės trumpametražiai filmai – pradedant pirmuoju studijų laikų „Mano vienišos draugės“ (1997), baigiant naujausiu „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007). Vieni iš jų dokumentiniai („Troleibusų miestas“ (2002), „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (2005)), kiti vaidybiniai („Mama, tėtis, brolis, sesė“ (1999), „Egzistencija“ (2004)), o pirmajame ir naujausiame – dokumentikos ir išmonės ribos nusitrynusios.

Toliau skaityti „Šurmuliuojanti kasdienybė”

Režisierė Giedrė Beinoriūtė: „Visada galima pažiūrėti iš kitos pusės“

Užkrimtusi aktorės, savanorės, poetės ir dar visokių kitų rūšių duonos, Giedrė Beinoriūtė pristato jau šeštą savo filmą, iš kurio, kaip ir kitų jos kūrinių, sklinda žaismingai ironiška dvasia. Alfa.lt aiškinosi, kaip jaunoji kūrėja nevalgomą paverčia valgomu ir kaip lietuviškas kinas gali priversti šypsotis.

Toliau skaityti „Režisierė Giedrė Beinoriūtė: „Visada galima pažiūrėti iš kitos pusės“”

Poezija ir proza, mirtis ir sugrižimas

Anksčiau paaiškinimų nereikalavęs, savaime suprantamas tandemas „scena ir poezija“ šiandien skamba kaip išimtis, kaip švelni keistenybė. Ir galbūt signalizuoja ne tik grįžimą į „normalią“, gerokai ramesnę būseną, bet ir scenos nuovargį nuo efektingų, daug žadančių ir mažai duodančių, sproginėjančių aktualia tematika ar konceptualizmais kūrinių. Ir galbūt – pasiilgimą ramaus buvimo su aktoriumi, su harmoningai sveriamu žodžiu, su akimirkos trupmena, ties kuria norisi užsibūti. Kalbu ne apie paprastą poezijos skaitymą ar bardų vakarus, bet apie poezijos spektaklius.
Toliau skaityti „Poezija ir proza, mirtis ir sugrižimas”