Kovo 17 d. “Skalvijos” kino teatre žiūrovai turės galimybę pamatyti naujausią režisierės Giedrės Beinoriūtės filmą “Gyveno senelis ir bobutė” – tai trečioji filmo premjera Vilniuje.
Toliau skaityti „Kino teatre. Neužmirškit Azijoj gyvenusių…”
Kovo 17 d. “Skalvijos” kino teatre žiūrovai turės galimybę pamatyti naujausią režisierės Giedrės Beinoriūtės filmą “Gyveno senelis ir bobutė” – tai trečioji filmo premjera Vilniuje.
Toliau skaityti „Kino teatre. Neužmirškit Azijoj gyvenusių…”
Giedrės Beinoriūtės trumpo metražo filmas „Gyveno senelis ir bobutė“ ne tik atidarė visą šią savaitę „Skalvijoje“ vykusį Tarptautinį moterų filmų festivalį, bet ir uždavė jam toną.
Toliau skaityti „Vaikiška istorija. Giedrės Beinoriūtės „Gyveno senelis ir bobutė“”
Siūlome paskaityti keletą ištraukų iš recenzijų apie režisierės Giedrės filmą „Gyveno Senelis ir Bobutė” Toliau skaityti „Ištraukos iš recenzijų”
Užkrimtusi aktorės, savanorės, poetės ir dar visokių kitų rūšių duonos, Giedrė Beinoriūtė pristato jau šeštą savo filmą, iš kurio, kaip ir kitų jos kūrinių, sklinda žaismingai ironiška dvasia. Alfa.lt aiškinosi, kaip jaunoji kūrėja nevalgomą paverčia valgomu ir kaip lietuviškas kinas gali priversti šypsotis.
Toliau skaityti „Režisierė Giedrė Beinoriūtė: „Visada galima pažiūrėti iš kitos pusės“”
Pirmos pavasario dienos atnešė kam ką… Kam verbą, kam jausmą, kam premjerą. „Skalvijos” kino teatre moterų filmų festivalis „Šeršėliafam” prasidėjo lietuvių režisierės Giedrės Beinoriūtės filmu „Gyveno senelis ir bobutė”.
Toliau skaityti „Giedrė Beinoriūtė: „Žmonių skruzdėlyne – esu skruzdėlė–režisierė…“”
Anksčiau paaiškinimų nereikalavęs, savaime suprantamas tandemas „scena ir poezija“ šiandien skamba kaip išimtis, kaip švelni keistenybė. Ir galbūt signalizuoja ne tik grįžimą į „normalią“, gerokai ramesnę būseną, bet ir scenos nuovargį nuo efektingų, daug žadančių ir mažai duodančių, sproginėjančių aktualia tematika ar konceptualizmais kūrinių. Ir galbūt – pasiilgimą ramaus buvimo su aktoriumi, su harmoningai sveriamu žodžiu, su akimirkos trupmena, ties kuria norisi užsibūti. Kalbu ne apie paprastą poezijos skaitymą ar bardų vakarus, bet apie poezijos spektaklius.
Toliau skaityti „Poezija ir proza, mirtis ir sugrižimas”
Kino režisierė Giedrė Beinoriūtė pasakoja apie darbą „Vaikų linijoje“, patirtį filmuojant „Vulkanovka. Po didžiojo kino“, kiną Lietuvoje ir ateities planus.
Taip susiklosto, kad filmas „Vulkanovka. Po didžiojo kino”, kuriamo Giedrė Beinoriūtė eina prieš pusmetį pramintais Šarūno Barto filmavimo grupės takais Dievo užmirštame užkampyje Kryme stepėse, pasiekė mus anksčiau už „Septynis nematomus žmones”. Barto filmas negalėjo būti rodomas „Kino pavasaryje”, nes jo oficiali premjera buvo numatyta Kanams. Taigi pasekmė aplenkė priežastį ir postscriptum tapo preliudija. Todėl žiūrint „Vuikanovka” apima keistas kino materijos dvilypumo – ir jos tvarumo, ir iliuziškumo -jausmas.
Kartą gyveno Alisa. Ne, ne ta įnoringa mergaitė iš nepamirštamos Lewiso Carrollo knygos, o reali Alisa, jauna Krymo totorė, kuri – Giedrės Beinoriūtės naujo dokumentinio filmo „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ dėka – greičiausiai irgi taps nepamirštama.
Nuo jos švelnių, keistu tyrumu (nustembi: negi dar yra tokių merginų?) imponuojančių portretų, nuo jos susidrovėjimą, net sutrikimą išduodančios kalbos už kadro filmas ir prasideda.
Toliau skaityti „Alisa stebuklų šalyje”
Švelnioji dokumentika
Nors beviltiškas pagyvenusio žmogaus žvilgsnis iš „Trispalvio kino” dienų reklamos (dailininkas J.Jacovskis) tarsi nežada nieko gera, naujosios Lietuvos filmų festivalis prasidėjo kaip tik linksmais žaidimais prie „Lietuvos”. Natūralu, kad daugumą traukia patys naujausi, jau 2004 metais užbaigti filmai. Tarp jų – dvi dokumentinės novelės, kurias apibūdinant norisi vartoti būtent pastarąjį, lyg ir labiau vaidybiniam kinui pritinkantį terminą. Toliau skaityti „„Trispalvio kino” dienose kvėpuoja visos kūrėjų kartos”