Režisierė Giedrė Beinoriūtė: „Visada galima pažiūrėti iš kitos pusės“

Užkrimtusi aktorės, savanorės, poetės ir dar visokių kitų rūšių duonos, Giedrė Beinoriūtė pristato jau šeštą savo filmą, iš kurio, kaip ir kitų jos kūrinių, sklinda žaismingai ironiška dvasia. Alfa.lt aiškinosi, kaip jaunoji kūrėja nevalgomą paverčia valgomu ir kaip lietuviškas kinas gali priversti šypsotis.

Toliau skaityti „Režisierė Giedrė Beinoriūtė: „Visada galima pažiūrėti iš kitos pusės“”

Poezija ir proza, mirtis ir sugrižimas

Anksčiau paaiškinimų nereikalavęs, savaime suprantamas tandemas „scena ir poezija“ šiandien skamba kaip išimtis, kaip švelni keistenybė. Ir galbūt signalizuoja ne tik grįžimą į „normalią“, gerokai ramesnę būseną, bet ir scenos nuovargį nuo efektingų, daug žadančių ir mažai duodančių, sproginėjančių aktualia tematika ar konceptualizmais kūrinių. Ir galbūt – pasiilgimą ramaus buvimo su aktoriumi, su harmoningai sveriamu žodžiu, su akimirkos trupmena, ties kuria norisi užsibūti. Kalbu ne apie paprastą poezijos skaitymą ar bardų vakarus, bet apie poezijos spektaklius.
Toliau skaityti „Poezija ir proza, mirtis ir sugrižimas”

Miražas stepėje

Taip susiklosto, kad filmas „Vulkanovka. Po didžiojo kino”, kuriamo Giedrė Beinoriūtė eina prieš pusmetį pramintais Šarūno Barto filmavimo grupės takais Dievo užmirštame užkampyje Kryme stepėse, pasiekė mus anksčiau už „Septynis nemato­mus žmones”. Barto filmas negalėjo būti rodomas „Kino pavasaryje”, nes jo oficiali premjera buvo numatyta Kanams. Taigi pasekmė aplenkė priežastį ir postscriptum tapo preliu­dija. Todėl žiūrint „Vuikanovka” ap­ima keistas kino materijos dvilypu­mo – ir jos tvarumo, ir iliuziškumo -jausmas.

Toliau skaityti „Miražas stepėje”

Alisa stebuklų šalyje

Kartą gyveno Alisa. Ne, ne ta įnoringa mergaitė iš nepamirštamos Lewiso Carrollo knygos, o reali Alisa, jauna Krymo totorė, kuri – Giedrės Beinoriūtės naujo dokumentinio filmo „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ dėka – greičiausiai irgi taps nepamirštama.

Nuo jos švelnių, keistu tyrumu (nustembi: negi dar yra tokių merginų?) imponuojančių portretų, nuo jos susidrovėjimą, net sutrikimą išduodančios kalbos už kadro filmas ir prasideda.
Toliau skaityti „Alisa stebuklų šalyje”

„Trispalvio kino” dienose kvėpuoja visos kūrėjų kartos

Švelnioji dokumentika

Nors beviltiškas pagyvenusio žmogaus žvilgsnis iš „Trispalvio kino” dienų reklamos (dailininkas J.Jacovskis) tarsi nežada nieko ge­ra, naujosios Lietuvos filmų festi­valis prasidėjo kaip tik linksmais žaidimais prie „Lietuvos”. Natūralu, kad daugumą trau­kia patys naujausi, jau 2004 me­tais užbaigti filmai. Tarp jų – dvi dokumentinės no­velės, kurias apibūdinant norisi vartoti būtent pastarąjį, lyg ir la­biau vaidybiniam kinui pritinkan­tį terminą. Toliau skaityti „„Trispalvio kino” dienose kvėpuoja visos kūrėjų kartos”