Giedrės Beinoriūtės filmas „Egzistencija” nėra skausminga egzistencinė drama, kaip galėtų pagalvoti Camus ir Sartre’o sekėjai. Ir ne kasdienybės nuobodulio kronika. Filmo pavadinimas skamba šiek tiek ironiškai, o kartu – visiškai rimtai, nes kusturiciškai šmaikščios istorijos egzistuoja ne tik už, bet ir šiapus kameros. Tai egzistencija „pasidarytame” pasaulyje, simuliakrinėje erdvėje – ne „tapimas savimi”, o kaukių matavimasis. Toliau skaityti „Egzistencija abipus kameros”
Troleibusų karta
Jaunųjų kino kūrėjų vakaras „Skalvijos” kino centre priminė apsiaustį – žiūrovai tol plūdo į kino salę, kol užpildė ją beveik iki lubų. Draugai, giminės, menininkai ir pramogininkai atėjo pasižiūrėti j save – nes jaunųjų manifeste nedviprasmiškai deklaruojama meilė žiūrovui ir siekis „kalbėti apie dabarties problemas, naudojant šiuolaikines išraiškos priemones”. Prieš filmų peržiūrą jaunieji pasirodė ant scenos, tačiau jokių konceptualių manifestacijų nesurengė – tiesiog prisistatė ir pasiūlė padiskutuoti apie filmus vėliau, prie vyno taurės. Toliau skaityti „Troleibusų karta”
Bėgantieji per perėjas
„Troleibusų miesto” apibūdinimas Giedrės Beinoriūtės filme adresuojamas mūsų puikiajai sostinei. Kadaise, prieš kokius trisdešimt ar dvidešimt metų. kai po ją visomis kryptimis zujo melodingai „dainuojančios” naujutėlaitės ar apynaujės „Škodos”, kai troleibuso bilietas kainavo simboliškas 4 tarybinio rublio kapeikas, o asmeninis automobilis buvo prabangos ar deficito ženklas, tokia su visuomeniniu transportu susijusi asociacija daugeliui vilniečių būtų buvusi visiškai suprantama. Nesunku net įsivaizduoti ir taip pavadinto anuometinio kino etiudo Toliau skaityti „Bėgantieji per perėjas”
Apie kurmius, kontrolierius ir žmones
Prisipažinsiu, gerokai įgriso kalbos apie lietuvių kino mirtį. Žinoma, jis jau seniai turi tenkintis bado dieta, o tai visada atsiliepia ir filmų kiekybei, ir kokybei, ir jų platinimui. Ne vienas įdomus projektas taip ir liko neįgyvendintas, nes Lietuva paprasčiausiai nebegali sau leisti brangių (istorinių, kostiuminių ir pan.) filmų ir neaišku, ar kada nors galės. Tačiau jaunųjų kino adeptų nesumažėjo. Per savaitę įvykusios dvi debiutan-čių – Dalios Survilaitės ir Giedrės Beinoriūtės – filmų premjeros nuteikia optimistiškai. Toliau skaityti „Apie kurmius, kontrolierius ir žmones”
Jaunų kino režisierių debiutai kėlė publikos džiaugsmą
„Lietuvos” kino teatras surengė dviejų lietuviškų filmų premjeras. Abu trumpametražiai, abu dokumentiniai, abiejų autorės -jaunos režisierės.
Ir abu šventinius vakarus Salė 88 buvo ne tik sausakimša. Ji galėjo dvigubėti, kad į ją sutilptų visi, kam rūpėjo pamatyti abi ekrano naujienas, pažinti žmones, pasiryžusius kurti lietuvišką kiną.
Toliau skaityti „Jaunų kino režisierių debiutai kėlė publikos džiaugsmą”
Ilga kelionė ūkų lankomis į saldaininio barnholmo kino vakarones (ištrauka)
„Kas iš tų paaugesnių piliečių, kurie stebi (ar bent norėtų stebėti) lietuvių kiną, žino Giedrės Beinoriūtės pavardę? Ogi yra tokia lietuvių režisierė, tiesa, dar be diplomo ir, anot mūsų „lenkų lietuvaitės“, dėvėjusios Bornholme Soho kvartalo marškinėlius, labai panaši į… trylikametę.
Toliau skaityti „Ilga kelionė ūkų lankomis į saldaininio barnholmo kino vakarones (ištrauka)”